Menas

Kur ne kur tikras poetas pasinaudojo tolerancija, kurios rėksmingi avangardistai išsireikalavo iš eilinių duonos valgytojų, bet dauguma atvejų pergalė pasirodė esanti dar vienas ironiškosios Istorijos pokštas, kadangi „sunki“ poezija tapo visuotinio triukšmo („visi kalba, niekas nesiklauso“ ir „visi rašo, niekas neskaito“) dalimi ... Vienu iš galbūt nesąmoningu perversmo dalyvių siekių buvo klientūros gausinimas apsunkinant suvokimą ir dangstantis paslaptim ... 

... ir moteries, ir meno
Gimininga prigimtis. 

Viską pasaulyje galima pamėgdžioti ir suklastoti, tik ne meilę: meilės neįmanoma pavogti, pamėgdžioti, ji gyvena tik toje širdyje, kuri moka visa atsiduoti. Tai yra kiekvieno meno šaltinis. 

Kūrinys - tai veidrodis: jeigu į jį spokso beždžionė, jis negali rodyti apaštalo.
(Lichtenbergas) 

Menas - tai kūrėjo kelias į savo kūrinį. Šis kelias, arba metodas, yra idealus ir amžinas, nors ir nedaugelis žmonių jį mato; dažniausiai net pats kūrėjas jo nepastebi daugelį metų ar net visą gyvenimą, jeigu nepatenka į sąlygas, duodančias tai pajusti. Dailininkas, skulptorius, kompozitorius, epinių rapsodijų kūrėjas, oratorius, - visi jie siekia vieno, o būtent - išreikšti save darniai ir įvairiapusiškai, bet ne fragmentiškai ir padrikai. Jie turi tam tikras kūrybines sąlygas arba patys jų ieško. 

Kiekvienas žmogus būtų menininkas, jei galėtų pasidalyti tuo, ką yra patyręs. Ir nors gamtos spinduliavimai ir pulsavimai pakankamai galingi, kad pasiektų mūsų jausmus, tačiau jie, deja, nėra tokie stiprūs, kad pasiektų pačią žmogaus šerdį ir virstų žodžiais. Poetas yra tas žmogus, kuriame visi šie gebėjimai harmoniškai susilieja, žmogus. Nevaržomas vidinių užtvarų, jis mąsto ir liečia tai, apie ką kiti gali tiktai svajoti, jis perleidžia per save visą žmonių patyrimą, jis - žmonių padermės reprezentantas, nes geriausiai geba savo patirtį perduoti kitiems.

Poterio dėsnis: Kritikos kiekis yra atvirkščiai proporcingas tikrajai kritikos objekto vertei. 

Meno kūriniuose nerasime užfiksuotų privalomų elgesio taisyklių, palipimų ar draudimų. Tačiau juose pateikiami žmonių elgesio pavyzdžiai. Prozos, dramos, poezijos herojai įkūnija savyje įvairiausias moralines vertybes. Meno kūriniai nėra teorijos, kurios įrodinėtų, kodėl tam tikrose situacijose žmogus turi elgtis vienaip ar kitaip. Tačiau perskaitę literatūros kūrinį ar pamatę filmą, mes aiškiai suprantame, kodėl kūrinio herojus elgėsi vienaip ar kitaip, kokie yra jo elgesio motyvai.
Meno kūriniai vaizduoja tikrovę, tačiau menas negali lenktyniauti su mokslu tikrovės pažinime. meninė tikrovė iš esmės skiriasi nuo gyvenimo tikrovės, o mokslas stengiasi tikrovę atvaizduoti kuo tiksliau.
Meno kūriniai išreiškia įvairiais idėjas. Greta to, viena iš pagrindinių meno funkcijų yra jausmų ir emocijų žadinimas bei ugdymas ...
Meno kūrinys turi savo "kalbą", kurią, norint jį suprasti, būtina išmokti. Šiuolaikinių, sudėtingų meno kūrinių "kalba" yra sunkiai išmokstama ir sunkiai atspėjama. 

... šiandienę art sistemą mes laikome didžiulės politinės sistemos modeliu. Kultūra anaiptol nėra visuomenės antstatas: ji - vienas pagrindinių veikiančių valdžios mechanizmų, svarbus svertas valdant milijonų žmonių kūnus ir sąmones. Būtent kultūroje patikrinamos valdžios poveikio žmonių kūnams priemonės - tos priemonės, kurias vėliau bus galima pritaikyti kitose sferose. Ir visoje toje konfigūracijoje art sistema vaidina svarbiausią vaidmenį: jis truktūrizuoja, sugrupuoja, atsijoja, perkošia, surūšiuoja valdžios strategijas ir ideologijos elementus. Todėl kova prieš tarptautinę meno sistemą - tai kova prieš politinę sistemą. Nei daugiau, nei mažiau. 

Istorija ir kiekviena mano atversta knyga įrodė, kad savamokslis menininkas turi ką pasakyti, o mokytas sako tai, ką kiti nori, kad jis sakytų, ir tokiu būdu, kokiu apskritai niekas nepasakoma, bet šitai atitinka šlapią režimo sapną apie status quo.