Vatsono dėsnis: Įrenginio patikimumas yra atvirkščiai proporcingas jį aptarnaujančių žmonių skaičiui ir to įrenginio svarbai. 
Mikalauskas, Remigijus
 


Ką daryti? 54 kultūrinio pasipriešinimo valdžiai technologijos vėlyvojo kapitalizmo epochoje

... pasipriešinimas - tai nuolatinės intelekto pastangos, o ne koks chamizmas. 

Balsuoti:
 1.0 (1)
Komentarai (0)
... šiandienę art sistemą mes laikome didžiulės politinės sistemos modeliu. Kultūra anaiptol nėra visuomenės antstatas: ji - vienas pagrindinių veikiančių valdžios mechanizmų, svarbus svertas valdant milijonų žmonių kūnus ir sąmones. Būtent kultūroje patikrinamos valdžios poveikio žmonių kūnams priemonės - tos priemonės, kurias vėliau bus galima pritaikyti kitose sferose. Ir visoje toje konfigūracijoje art sistema vaidina svarbiausią vaidmenį: jis truktūrizuoja, sugrupuoja, atsijoja, perkošia, surūšiuoja valdžios strategijas ir ideologijos elementus. Todėl kova prieš tarptautinę meno sistemą - tai kova prieš politinę sistemą. Nei daugiau, nei mažiau. 

Balsuoti:
  
Komentarai (0)
Siaubingas nuobodulys viešpatauja mūsų miestuose. Sumautos hierarchijos. Šlykštus patriarchatas. Bjauri kaliūzė. Patologinis blusturgis. Baimingas korektiškumas. Kiauliasnukis įžulumas. Štai, rodos ir visos pramogos. Patys didžiausi džiaugsmai: nueiti į kiną, parodą, į bordelį arba kavinę. Didžiai dėkingi, taip saknat. Diskoteka, bliad'!
...
Nuobodulys baisiai bijo, kad subjektas netaptų autonomiškas. Jo autonomija reiškia, kad subjektas rado įdomų užsiemimą ir į jį įsitraukė. Tuo užsiimdamas jis tampa kitoks ir atsiskiria nuo pramogaujančios bei nuobodžiaujančios daugumos. Jei visuotines pramogas daugiausia teikia masinė gamyba ir technologijos, tai savo mėgiamą užsiėmimą subjektas atranda subjektyvaus pažinimo dėka, dėka to, ką Foucalt vadina "savęs kūrimo technologijomis". Pasitelkdamas būtent šias technologijas, subjektas skelbia savo būtį. Kalbame apie savišvietą naudojant įvairias gyvenimo technikas.
...
priemonė prieš nuobodulį - tai saviaukla ir savišvieta, savęs pažinimas ir kritiškas požiūris į save patį. Pasitelkus šiuos metodus galima išprovokuoti romaną su realybe, kuris suteiks daug malonumo. Taigi dabar trumpai išvardinsime kai kurias kasdienės kovos prieš nuobodulį technikas:
1) pratintis draugauti,
2) treniruoti sugebėjimą priimti visavertę pasaulio įvairovę,
3) treniruoti neformalaus bendravimo įgūdžius,
4) pratintis žvelgti į pasaulį erotiškai,
5) drausminti savo emocijas ir jas artikuluoti,
6) niekada nepulti į neviltį, liūdesį ir depresiją,
7) nuolat atnaujinti požiūrį į save,
8) pažinti ir kontroliuoti visus savo norus,
9) vadovauti sau, o ne kitiems,
10) nuolat peržiūrėti santykius su kitais ir naikinti valdžios intonacijas.
Na, ir taip toliau. 

Balsuoti:
 5.0 (1)
Komentarai (0)
Plačiai apibendrinus galima teigti, jog šiandien mes gyvename tekstocentristinės kultūros pasaulyje. Tai reiškia, kad kiekviena kultūrinė iniciatyva realiai save reprezentuoja tik teksto pavidalu. Kultūra galutinai legitimuojama, kai ji pateikiama ir užfiksuojama kaip tekstas tarp kitų tekstų. Labiausiai vykusiu laikomas toks tekstas, kuris susilaukia daugiausiai tokių pat tekstinių atsiliepimų, nuorodų bei komentarų. Tekstas gyvena kaip savo paties aidas, kaip besidauginančios citatos, interpretacijos ir kritinės pastabos ... Tai, kad visa šiuolaikinė kultūra yra tekstocentristinė, kad kritinės intencijos visiškai sutekstinamos,kad politinė valia įkūnijama tik spaustuvių produkcijoje, - visa tai irgi parodo tam tikrą civilizacijos sulaukėjimo ir impotentiškos degradacijos lygį. Žodžiai, žodžiai, žodžiai... 

Balsuoti:
 5.0 (4)
Komentarai (0)
Graffiti - tai simbolinis užgrobimas teritorijų, kurios paprastai laikomos "grynai funkcinėmis": pastato sienų, tvorų, tunelių, metro, tiltų, pjedestalų ir pan. "Grynas funkcionalizmas" yra ne kas kita, o grynas mitas: kiekviena betoninė siena visada turi ir tam tikrą konkrečią, ir slaptą simbolinę prasmę, kuri giliai įsišaknijusi vietiniame kontekste. Minėtos teritorijos simboliškai užgrobiamos panaudojant ne tik dažų balionėlį, bet ir lipdukus, piešinius ir užrašus, lapelius, laikraščių iškarpas. Graffiti manipuliuoja viešąja erdve, tai yra kontekstais, kuriose valdžios ir viešpatavimo santykiai išreikšti materialiai - cemente, stikle, metale, kitose statybinėse bei architektūrinėse medžiagose. Vadinamoji viešoji erdvė šiandieninėje visuomenėje yra itin detaliai struktūrizuota, galimybės naudotis šia erdve toli gražu ne visiems vienodos.
Graffiti neigia viešumo sampratą, susietą su nuosavybės ir biurokratinio (bei policinio) šios nuosavybės įteisinimo idėjomis. Graffiti priešinasi bauginančioms arba įsiteikiančioms architektūrinių formų reikšmėms, už kurių visada slypi valdžios intencijos. Įprastas valdžios noras - estetizuoti politiką ir tuo pačiu užmaskuoti valdančiųjų ir pavaldinių santykius, pateikti juos kaip "organiškus" bei ""natūralius". Kurti graffiti (piešti ant objektų ir plokštumų vaizdus, šūkius, vardus arba jų trumpinius) - vadinasi, abejoti valdžios pretenzijomis visiškai kontroliuoti aplinkinę erdvę ir ją vienvaldiškai apgyvendinti. Graffiti su atvirai išreikšta politine kritika tiesiogiai siekia destabilizuoti viešąją erdvę. Graffiti be politinio atspalvio bet su erotinėmis, nihilistinėmis ir absurdinėmis intencijomis agresyviai įsiveržia į viešąją erdvę, pažeidžia visuomenėje įsigalėjuysius nurodymus kurti pozityvias prasmes ir tuo pačiu atakuoja visuomeninę sistemą.
Visi šie žodžiai, beja, labiausiai tinka herojiškajam graffiti laikotarpiui - 1960-1970 metams. Šiandieninis graffiti menas toli gražu ne visada kritiškas, o kartais būna ir visai be jokio turinio. 

Balsuoti:
 5.0 (1)
Komentarai (0)
Be pinigų ir turto kuo geriausiai pažinsi visus kitus: draugus, mylimuosius, kolegas, visuomenę, kurioje gyvename, tikrąją kultūrinių principų, kuriais mes vadovavomės vertę. 

Balsuoti:
 5.0 (5)
Komentarai (0)
Jau ankstyvojoje kapitalizmo stadijoje valdžia ir pinigai tapo sulyginami dydžiai. Bet kokį pinigų kiekį buvo galima laisvai konvertuoti į tam tikrą valdžios ekvivalentą. Taip buvo klasikiniame kapitalizme. Dabar valdžia gali tapti kas tik papuolė: rasė, tautybė, amžius (visų pirma jaunystė), išorė (žinoma, grožis), lytis, žinios, techniniai įgūdžiai, apsukrumas, kvailybė, baimė. Nešioti odą - geltoną, baltą arba juodą - vadinasi, taip pat dalyvauti valdžios žaidimuose! 

Balsuoti:
  
Komentarai (0)
Šiandien iškyla svarbiausias politinis, etinis, socialinis ir filosofinis uždavinys - išlaisvinti individą, nuo valstybės ir tų individualizacijos tipų, kuriuos valstybė per jėgą primeta žmogui. Išlaisvinti individą nuo melagingų identifikavimų (pagal lytį, profesiją, tautybę, mentalitetą), nuo vegetavimo valstybinių institucijų ir jos ir jos ideologijos pavėsyje. 

Balsuoti:
  
Komentarai (0)
Valstybė laikoma tokia politinės valdžios forma, kuri ignoruoja atskirų individų interesus ir atsižvelgia tik į didelių gyventojų grupių, sluoksnių ir socialinių klasių siekius. Tačiau tai ne visai tiesa. Valstybinė valdžia tokia stipri ir visaapimanti vien dėl to,  kad ji vienu metu yra individuali ir totali. Kontroliuojami visi: ir žmonių masės, ir atskiri žmonės. 

Balsuoti:
 5.0 (3)
Komentarai (0)
Valdžia šiandieninėje visuomenėje seniai sutelkta aplink kūną, laikomą mašina.  

Balsuoti:
  
Komentarai (0)
Surasta: 12
1 2