Suprantama, atlygis arba kerštas už įžeidimą - tai pykčio, bet visai ne garbės ir ne pareigos dalykas, kaip kala į galvą riteriškosios garbės apologetai. O juk aišku kaip dieną, kad priekaištas žeidžia tik tiek, kiek jis teisingas: šimtus kartų įrodyta, kad net menkiausia užuomina, jeigu ji teisinga, nepalyginamai giliau sminga į širdį už sunkiausią, bet nepamatuotą kaltinimą. Todėl tas, kuris šventai įsitikinęs, kad priekaišto nusipelnė, ramiausiai praleis jį pro ausis. ... Menkai vertina save tas, kuris nieko nelaukdamas skuba užkimšti burną kiekvienam, galinčiam jam pasakyti ką nors nepalankaus. tad žmogus. tikrai suvokiantis savo vertę, įžeidinėjimams liks abejingas, o jei kartais ir pasijustų užgautas, išmintis ir išsilavinimas padės susitvardyti ir pyktį paslėpti.

... pilietinės garbės, grindžiamos taikiu žmonių bendradarbiavimu, pamatą sudaro kitų nuomonė apie mus - kad mes verti visiško pasitikėjimo, nes besąlygiškai gerbiame kiekvieno teises ... 

Nepaprastai palanki įtaka, kurią uždaras gyvenimo būdas daro sielos ramybei, daugiausia remiasi tuo, kad žmogui nereikia nuolat būti kitų akiratyje, taigi ir visą laiką atsižvelgti į svetimas nuomones - taip žmogus grąžinamas sau. 

Juk tai, kas labiausiai patinka, ko kiekvienas labiausiai siekia, net kasdieniniame pašnekesyje - o ką jau kalbėti apie tarnybos dalykus, - yra dominavimas. 

Tad nenuostabu, kad tokioje poreikių kupinoje ir kone vien iš poreikių susidedančioje visuomenėje, kokia yra žmonių giminė, labiausiai ir atviriausiai vertinamas, netgi garbinamas turtas' valdžia - ir ta naudojamasi tik kaip priemone pralobti; todėl ar gali dar ką nors stebinti tai, kad dėl turto išsižadama visko pasaulyje, kad nebėra nieko, dėl ko širdis ir ranka sudrebėtų; toks likimas, pavyzdžiui ištiko filosofiją, kai ji atsidūrė filosofijos profesorių rankose.  

Apskritai galima teigti, kad juo labiau žmogų traukia kompanijos, juo skurdesnė jo dvasia ir iš viso jis didesnis menkysta. 

... bukas protas ir yra tikrasis nuobodulio šaltinis, jis vis ieško išorinių paskatų, kad bent kuo nors išjudintų dvasią. 

Tiesa, tam tikromis aplinkybėmis ir sveikiausias, net linksmiausių plaučių žmogus gali ryžtis savižudybei, jei kančių mastas ar neišvengiamai artėjanti nelaimė pranoks mirties baimę. 

Iš viso to, ką išvardijome, labiausiai mus daro laimingus linksmas būdas ... Tarkime, žmogus jaunas, gražus, turtingas ir gerbiamas; norėdami nustatyti ar jis laimingas, turime dar paklausti, ar jis linksmas; jei paaiškėja, kad linksmas, tada visai vistiek, ar jis jaunas, senas, teisus ar kuprotas, vargšas ar turtuolis - jis laimingas.  

Iš principo jau įsitikinome, kad tai, kuo žmogus yra, prie jo laimės prisiededa kur kas svariau nei tai, ką jis turi, arba kuo yra laikomas. Juk visada svarbu, kuo žmogus yra ir kas sudaro jo esmę, nes jo individualybė lydi jį kiekviename žingsnyje ir nuspalvina visus jo išgyvenimus. Šiaip ar taip, žmogaus dvasinio pasitenkinimo šaltinis pirmiausia yra jis pats; tai pasakytina apie fizinius, o juo labiau apie dvasinius malonumus ... Taigi jei individualybė skurdi, tai ir visi malonumai yra tarsi brangūs vynai burnoje, kurioje dar tebejaučiamas tulžies skonis. Todėl ir džiaugsmuose, ir varguose - išskyrus dideles nelaimes - žmogui nepalyginamai svarbiau ne tai, kas gyvenime nutinka, o tai, kaip jis viską suvokia, kitais žodžiais tariant, visais atžvilgiais lemia jo pagavumo pobūdis ir laipsnis. Žmogaus vidinis pasaulis, jo dvasia, žodžiu, - asmenybė ir jos vertė yra vienintelis ir tiesioginis žmogaus laimės ir pasitenkinimo šaltinis. Visa kita - šalutiniai veiksniai, todėl jų aktyvumą galima nuslopinti, o asmenybės veikimo nesustabdysi niekada.