Coelho, Paulo
Nesigailiu kančios akimirkų, nešioju savo randus lyg medalius, žinau, jog laisvės kaina didelė, tokia didelė kaip vergovės; vienintelis skirtumas, kad už ją moki su malonumu, su šypsena, net kai ta šypsena pro ašaras.
(Coelho, Paulo. Zahiras. Vilnius: Vaga. 2006, 22p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |
Daug metų užsiiminėjau magija, alchemija, slaptaisiais mokslais ir juos tyrinėjau; mane žavėjo mintis, kad žmonių būrelis įgijo neapsakomą galią, bet ja nieku gyvu negali pasidalyti su likusia žmonijos dalimi, nes būtų pernelyg rizikinga leisti šiai galiai patekti nepatyrusiųjų žinion. Dalyvavau slaptuose sambūriuose, turėjau ryšių su egzotiškomis sektomis, pirkau brangiausias knygas, kurios šiaip rinkoje neparduodamos, daugybę laiko skyriau ritualams ir maldoms. Ėjau iš vienos grupės ar brolijos į kitą, tvirtai tikėdamas sutikti ten būtybę, pagaliau atskleisiančią man nematomo pasaulio paslaptis, ir visuomet nusivildavau supratęs, kad dauguma šių žmonių, nors ir gerų ketinimų vedami, tiesiog seka viena ar kita dogma, dažniausiai virsdami fanatikais kaip tik dėl to, kad fanatizmas - vienintelė išeitis atsikratyti abejonių, nepaliaujamai kylančių žmogaus sielos gelmėse.
(Coelho, Paulo. Zahiras. Vilnius: Vaga. 2006, 38p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |
Kas yra ištikimybė? Jausmas, kad man priklauso kūnas ir siela, kurie nėra mano?
(Coelho, Paulo. Zahiras. Vilnius: Vaga. 2006, 46p.)
Balsuoti: | Komentarai (1) |
Istorija niekada nesikeis dėl politikos, dėl užkariavimų arba dėl teorijų ar karų - tai tik kartojimas, tai matome nuo amžių pradžios. Istorija keisis, kai galėsime panaudoti Meilės energiją kaip naudojame vėjo, jūrų, atomo energiją.
(Coelho, Paulo. Zahiras. Vilnius: Vaga. 2006, 106p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |
Esama dviejų skirtingų pasaulių: realus ir mūsų įsivaizduojamas.
(Coelho, Paulo. Zahiras. Vilnius: Vaga. 2006, 118p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |
... kiekvienas slepia sieloje didžiulį liūdesį.
(Coelho, Paulo. Zahiras. Vilnius: Vaga. 2006, 120p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |
Pirma, tą akimirką, kai žmonės ryžtasi pažvelgti bėdai į akis, jie pasijunta esą daug stipresni nei manė. Antra, visa energija, visa išmintis sklinda iš to paties nežinomo šaltinio, kurį paprastai vadiname Dievu. Savo gyvenime, nuo tada, kai pradėjau eiti tuo keliu, kurį laikau savo keliu, stengiuosi gerbti šią energiją, kasdien su ja susijungti, leisti sau paklusti ženklams, mokytis darant, o ne ketinant ką nors daryti. Trečia, niekas nėra vienišas savo liūdesyje - visada yra kažkas, kas lygiai taip pat galvoja, džiaugiasi arba kenčia, ir tai suteikia jėgų priimti mums metamą iššūkį.
(Coelho, Paulo. Zahiras. Vilnius: Vaga. 2006, 123p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |
Jei norime pakeisti pasaulį, turime grįžti į tuos laikus, kai kariai, susėdę aplink laužą, pasakodavo istorijas.
(Coelho, Paulo. Zahiras. Vilnius: Vaga. 2006, 140p.)
Balsuoti: | Komentarai (1) |
Prisimenu, kaip prieš kelerius metus kažkas manęs paklausė, ką bendra turėjo visos mano gyvenimo moterys. Atsakymo ilgai ieškoti nereikėjo: mane. Ir tik tada supratau, kiek laiko veltui sugaišau ieškodamas tinkamo žmogaus - moterys keitėsi, o aš ne.
(Coelho, Paulo. Zahiras. Vilnius: Vaga. 2006, 160p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |
... kiekvienas vyras, kiekviena moteris yra sujungti energija, kurią daugelis vadina meile, nors iš tiesų tai pirminė medžiaga, iš kurios sudaryta visata. Neįmanoma šia energija manipuliuoti - ji pati švelniai mus veda, joje visa, ko išmokome šiame gyvenime. jei stengiamės ją pakreipti norima linkme, nugrimsime į liūdesį, neviltį, apgaulę, nes ji laisva ir laukinė.
(Coelho, Paulo. Zahiras. Vilnius: Vaga. 2006, 160-161p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |