[M]es visi esame draugai. Ar bent turėtume būti, todėl nesikivirčykime tarpusavyje, Mordoro džiaugsmui.  

– Ak! Žalumos kvapas … geriau už bet kokį poilsį! 

Pamenu, gyvenant Veliuonoje, prasidėjus pavasariui, pradėdavo eiti ledai. Pirmas pokštelėjimas – kaip kokios bombos sprogimas. Žiemos būdavo gilios, šaltos. Ledai luitais užklodavo greitkelį, kad nė viena mašina negalėdavo pravažiuoti.
Mums, vaikams, tai būdavo linksma atrakcija. Irstydavomės pasiėmę ilgas kartis, liuoksėdami nuo vienos lyties prie kitos. Kol per upę taip šokinėdami per lytis patekdavome į kitą pusę, būdavo, kad įkrisdavome. O vanduo ledinis ... Bet turėjai pereiti, kitaip klasėje būsi niekam tikęs bailys. Į vieną pusę. Ir paskui atgal. Srovė mus nunešdavo kokius du-tris kilometrus. Atgalios tekdavo grįžti autobusu. O visas kaimas, matydamas juodus taškus ant plaukiančių ledo lyčių, melsdavosi, kad tik nenuskęstume, ir vis klausdavo, kieno tie vaikai.
Na, ir aš gaudavau rykščių nuo močiutės. Mama tik valerijono gerdavo. Ir taip kelis pavasarius. Laimė, niekas nenuskendo …
Tuomet ir suvokiau, kad jei nors vienas mokytojas, kuris mus bausdavo už išdaigas, pereitų Nemuną, nusilenkčiau jam. Bet jie tik bardavo. Žinojau, kad jie bailiai. Ir pyksta dėl to, kad negali to padaryti patys. Taip tapau neklaužada. Neturėjau autoriteto. Tik gal auklėtojas, nes jis jau buvo metuose, ir manyje kažką tokio įžvelgdavo, tarsi mane matydavo kiaurai, kad aš jam į akis negalėjau žiūrėti. Jis žinojo, kad būtent taip kovoju su savimi. Tai išliko manyje. Ir dabar, kuomet kalnuose sėdžiu po 16 valandų keikdamas visą pasaulį, kad atrasčiau tą, kuris sėdi, prisimenu tą ėjimą per upę. Štai kodėl pasirinkau ekstremalų dvasinį sportą, surasti tą, kas tai daro... 

Mokytojo esu klausęs, kodėl mes sėdime ir medituojame, bet nieko nedarome konkretaus, kad padėtume vargstantiems pasaulio žmonėms. Juk tiek daug žmonių miršta nuo alkio? Mokytojas atsakė, jog badas yra labai nesudėtinga problema. Duodi maisto, žmogus pavalgo ir yra laimingas. Tai paprasta. Sudėtingiau sotų pamaitinti. Tas, kurio protas alkanas, nori vis daugiau. Būtent šie žmonės sukuria didžiausias problemas, karus ir pan. Tad juos mokant labai svarbu suvokti, kad imti ir duoti visuomet reiškia tuščias rankas. Atėjome į šį pasaulį tuščiomis ir išeisime tuščiomis.  

Visuose vienuolynuose rytais, prieš pietus ir vakare giedama Širdies sutra. Kinų hieroglifas SIN („širdis“) reiškia du objektus: protą ir širdį. Ir jei korėjiečio paklausi, kur tavo protas („SIN“) jis ranka parodys į širdį. Tad protas – tai širdis, širdis – tai protas. Kaip tai pasiekti? Kokią techniką naudoti, kad tai suprastum? Juk yra kažkas, kas atveria duris į didžiąją Meilę? 

Mūsų laikais visos visuomenės yra praradusios kryptį. Žmonės nori tik pinigų ir patogumų šiame, kituose gyvenimuose. Žmonės žudosi ir žudo kitus, kad įgyvendintų savo svajonę. Kiekvienas laikosi savo nuomonės, o jos skiriasi, taigi – neišvengiamos grumtynės. Tas pats vyksta ir tarp religijų, ir tarp valstybių, politinių partijų, vyro ir žmonos, tėvų ir vaikų.  Netgi mūsų pačių burna kovoja su skrandžiu. Mano burna sako: noriu dar valgyti ir gerti. Bet skrandis prieštarauja: ne, ne! Taigi, net savyje negalime sukurti harmonijos, negalime jos sukurti vieni su kitais, su gyvūnais, su oru, vandeniu ir žeme. Jei taip tęsime ir toliau, greita atsiras daug kančių, daugybė žmonių mirs nuo karų, ligų, bado, vandens trūkumo, užteršto oro ir gamtos kataklizmų. Žmonės patys kuria tokį pasaulį. Tai neateina iš šalies. Priežastis ir pasekmė yra aiškios. 

Jei norime visa tai pakeisti, privalome atbusti! Privalome atrasti savo tikrąją prigimtį, susigrąžinti tikrąjį žmogaus protą, padėti vieni kitiems, gamtai, visoms gyvoms būtybėms. Tokia yra tikroji žmonių užduotis. 

Yra trys vagių rūšys. Pirma – vagis pavagia tavo turtą, antra –priešas užgrobia šalį ir pasiima viską, ką tik nori, ir „šventas žmogus“, kuris pasiima tavo protą. 

Niekas kitas už mus nenugyvens ir išminties negaus ... kai tik pradėsime dairytis, pas ką eiti, kuo tikėti, ką sekti - tik save prarasime. Nebarstykime šios vertybės, kuri mums suteikta nuo pat gimimo. Visi mes turime lygiai tą pačią Dievišką galimybę suvokti savo paskirtį šioje žemėje. Tai nepriklauso nei nuo rango, nei nuo turto, nei nuo sėkmės... Atraskite tai, patikėkite tuo. 

Aš dažnai vartoju tokį posakį: „Jei tau sunku – padėk kitiems!“ 

Agresyvi religija, kelianti save labiau už kitus tikėjimus, kenkia žmonėms.