Faustas

Patirk būties pilnatvę sieloj,
Ir štai tada galėsi pavadinti
Kaip nori – meile, laime ar Dievu!
Aš nerandu tam vardo, aš jaučiu.
O žodis – tiktai kevalas minčių,
Jis tarsi kylantis nuo žemės dūmai,
Aptemdantys padangės mėlynumą. 

Ar apskritai ką nors bedomina
Pakankamai rimta knyga?
O kai žiūriu į mieląją jaunuomenę, –
Jų arogancija jau virtusi liga. 

... ir moteries, ir meno
Gimininga prigimtis. 

Bet gražiausia, kas tik būna –
Jausti tylų dėkingumą. 

Kam jums tiesa, jei net dėl pokšto
Kaimyną trokštate nublokšti. 

Kada didybė susivoks,
Kad ir galybei reikia proto? 

O nuostaba – žmogaus gražiausias bruožas;
Tik netikėtuos pojūčiuose slypi
Galia patirt pasaulio begalybę. 

Taip man ir reikia. Užsikrovęs kvailį
Pats velnias kartais pasigaili. 

Jaunystėj gryną išmintį išgirdę
Visi mes pasišiaušdavom įširdę.
Bet metams bėgant tas pačias tiesas
Akivaizdžiai patyrę savo kailiu,
Įrodinėjam patys radę jas, –
O mokytojo būta seno kvailio. 

Pasaulis juda, tuo jis ir gražus,
Jis iškelia veiklius, o silpnas – žus.