Milošas Česlovas
... distancija yra grožio esmė, nes per atstumą tikrovė tampa grynesnė, apvalyta nuo valios gyventi, nuo mūsų plėšraus geismo valdyti ir turėti ...
(Milošas Česlovas. Ulro žemė. Vilnius: Baltos lankos. 1996, 14p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |
„Pasišvęsti literatūrai “, deja, reiškia visokiausias elgetavimo atmainas.
(Milošas Česlovas. Ulro žemė. Vilnius: Baltos lankos. 1996, 24p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |
Iš nerimo, nevilties, abejonių ir naujų bandymų susiklosto kur kas logiškesnė nei tikėjomės visuma.
(Milošas Česlovas. Ulro žemė. Vilnius: Baltos lankos. 1996, 31p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |
Ištariu: dvidešimtasis amžius ir pašiurpstu. Kalnynai tylėjimo. Nes, nepaisant viso kalbų triukšmo, milijardų žodžių per minutę, nepaprastai išplitusios spaudos, kino, televizijos, vis didėja neįvardinta tikrovė, o ta kita, paaiškintoji, nespėja įkandin ... Kiekvienas, susimąstęs apie tai, kaip be pėdsakų prasmenga įvykiai, situacijos, atmosfera, žmonės, ištisi miestai ir šalys ...
(Milošas Česlovas. Ulro žemė. Vilnius: Baltos lankos. 1996, 43p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |
O kas yra nuodėmė? Tai Būsenos, nelyg šalčio ir karščio, debesingo ir saulėto dangaus ruožai, kuriais skrenda paukštis. Šios būsenos teisiamos ir sviedžiamos į pragaro sierą ...
(Milošas Česlovas. Ulro žemė. Vilnius: Baltos lankos. 1996, 46p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |
Krikščionybės gynėjai ... kalbėjo apie visišką žmogaus menkybę ir Nuopuolį tapatino su meile sau, nesuskaičiuojamų žmogaus kančių priežastimi.
(Milošas Česlovas. Ulro žemė. Vilnius: Baltos lankos. 1996, 54p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |
... tikrovė, žmogui apsireiškianti kaip griežta būtinybė, yra – žmogiškais mastais sprendžiant – nepriimtina. Viskas mumyse maištauja prieš skausmą nešantį laikinumą ar prieš mirtį.
(Milošas Česlovas. Ulro žemė. Vilnius: Baltos lankos. 1996, 60p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |
Benamystė, kol neįsibėgėjo šiam amžiui būdingas judrumas, tekdavo tik nedaugeliui ir tik vėliau tapo ko ne visuotinė.
(Milošas Česlovas. Ulro žemė. Vilnius: Baltos lankos. 1996, 74p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |
... tėvynė yra didelis mūsų visų vaizduotės kūrinys ir poreikis.
(Milošas Česlovas. Ulro žemė. Vilnius: Baltos lankos. 1996, 75p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |
Tikriausiai kiekvieną žmogų nelaimė pritrenkia kaip kažkas absoliučiai neįtikėtina, , o vis dėlto atsitikę. Atrodo, sulaužoma nepasirašyta sutartis su būtimi. . O taip pasitikėjome ta sutartimi, pagal kurią – nors daug kas aplinkui kenčia – turėjome būti apsaugoti. Jei jau sutartis sulaužoma, tai kad bent būtų aukštesnė instancija, galinti nubausti sulaužiusįjį (tiktai ką?). Tokios instancijos stygius yra tikras siaubas. Rėkiame, o ar ilgai – priklauso nuo charakterio ir temperamento. Dauguma žmonių tai mažiausiai vieną kartą patiria asmeniniame gyvenime: netekę mylimo žmogaus, nepagydomai susirgę, patyrę nesėkmę profesinėje karjeroje. O jeigu – kas ne taip reta mūsų šimtmety – matai į gimtojo miesto gatves įvažiuojant svetimus tankus, patiri kitą, viešosios nelaimės rūšį. Galų gale visas viešosios nelaimės atmainas gali atstoti įvykusios arba nujaučiamos išorinės arba vidinės invazijos nelaimė, tai yra organizuotos jėgos įvykdytas beginklių pavergimas. Tokiu atveju aukštesnioji instancija, į kurią norėtume kreiptis, yra „pasaulis“, kitos šalys, kitos tautos. Kad patirtis būtų dar tikresnė, tie kiti atvirai arba slaptai stoja pavergėjų pusėn, nes pralaimėjusieji parodė savo silpnumą ir todėl nenusipelno palankumo.
(Milošas Česlovas. Ulro žemė. Vilnius: Baltos lankos. 1996, 114-115p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |