Poetas

O poete! Tikras kilmingumas suteikiamas giraitėse ir pievose, o ne pilyse ar kardo ašmenimis. Sąlygos griežtos, bet visiems vienodos. Tu privalėsi išeiti iš šio pasaulio ir likti su savo mūza. Tu nežinosi, kokia dabar epocha, kokie papročiai, etiketas, politika, ką žmonės mėgsta, - nuo šiol viską tau duos mūza. Miestuose laiką pasaulis skaičiuoja laidotuvių varpais, o gamtoje amžina laiko eiga matuojama augalų ir gyvūnų kaita, kuri grįsta džiaugsmu, peraugančiu į didesnį džiaugsmą. Dievas taip pat prašo tavęs atsisakyti daugialypio ar dvipusio gyvenimo ir pasitenkinti tuo, ką apie tave kalbės kiti. Jie bus dori ir atsidavę tau ir prisiims atsakomybę už tavo žemiškąjį gyvenimą; jų darbai taip pat bus kilnūs ir prasmingi. Tu ištirpsi gamtoje ir žinosi, kad niekada neperžengsi Kapitolio ar Biržos slenksčio. Pasaulyje daug atsižadėjimo ir nuolankumo, ir jis nori, kad atsižadėtum savęs ir mokytumeisi, - tuomet jis bus tavo; ilgus metus būsi laikomas juokdariu ir storžieviu. Tai bus tavo užuovėja (juk Panas šitaip apsaugojo savo mylimiausią gėlę), ir būsi žinomas tik tokių kaip tu pats, ir jie guos tave švelniausia meile. Tu negalėsi minėti draugų vardų savo eilėse iš nedrąsos, kuri apima artinantis prie švento idealo. O atlygis bus toks, kad idealas pasidarys tau tikras ir kad tikro pasaulio suvokimas kris kaip pavasario lietus - gausus, bet nekeliantis rūpesčių tavo nepažeidžiamai būčiai. Visa žemė bus tavo parkas ir dvaras, jūroje galėsi maudytis ir kur nori plaukti be muitų ir be pavydo; miškus ir upes tu valdysi taip pat ir pajusi, kad kiti yra tiktai keleiviai ir nuomininkai. Tu - tikrasis žemės šeimininkas! Taip pat jūros! Dangaus! Kur tik krinta sniegas, teka vanduo ar skrenda paukščiai, kur diena ir naktis susitinka aušroje, kur mėlynas dangus pilnas debesų ar nusėtas žvaigždžių, kur visos formos perregimos ir gali susijungti su dangaus erdve, kur esama pavojaus ir baimės, ir meilės, ten esama Grožio, gausaus kaip lietus, skirto tau, ir, nors apeitum visą pasaulį, nerastum jame nieko netinkamo ar žemo. 

Oras, kuris palaiko gyvybę, kuris būtinas židinio liepsnai, matuojamas ne keliais galonais, o visos atmosferos kiekiu. Ir todėl iškilių poetų - Homero, Chaucerio, Shakespeare'o ir Raphaelio - kūryboje neegzistavo jokių ribų, tik gyvenimo laikinumas, jie buvo veidrodis, nešamas gatve, pasirengęs atspindėti kiekvieno daikto vaizdinį. 

Menas - tai kūrėjo kelias į savo kūrinį. Šis kelias, arba metodas, yra idealus ir amžinas, nors ir nedaugelis žmonių jį mato; dažniausiai net pats kūrėjas jo nepastebi daugelį metų ar net visą gyvenimą, jeigu nepatenka į sąlygas, duodančias tai pajusti. Dailininkas, skulptorius, kompozitorius, epinių rapsodijų kūrėjas, oratorius, - visi jie siekia vieno, o būtent - išreikšti save darniai ir įvairiapusiškai, bet ne fragmentiškai ir padrikai. Jie turi tam tikras kūrybines sąlygas arba patys jų ieško. 

Mat esame pernelyg vienpusiški ir per sekliai įsitraukiame į gyvenimą, kad išdrįstume visa jėga apdainuoti savo metą ir savo visuomeninę padėtį. Jei narsiai nugyvenome dieną, turėtume nebijoti tuo pasidžiaugti. Laikas ir gamta mus dosniai apdovanojo, tačiau dar nedavė šių dienų žmogaus, suvienytojo, kuris viską susietų su nauju tikėjimu ir kurio visi laukia. Dantę mes vertiname todėl, kad savo gyvenimą išdrįso aprašyti tokiais didingais šifrais, jog jie tapo svarbūs ir prieinami kiekvienam skaitytojui.  O Amerika dar nesulaikė savo genijaus, visaregio, kuris suvoktų neprilygstamą vertę to, ką turime ir mūsų meto barbariškume bei materializme įžvelgtų jaują karnavalą tų pačių dienų, kurių vaizdavimu taip žavi Homeras; taip pat viduramžiai, kalvinizmas. Bankai ir tarifai, laikraščiai ir partijų lyderių rinkimai, metodizmas ir unitarizmas tušti ir nuobodūs atrodo tuštiems žmonėms, o iš tiesų viskas stovi ant to paties stebuklingo pamato kaip ir Trojos miestas ar Delfų šventykla ir yra per daug laikini, per greitai išnykstantys. Dar nėra apdainuoti mūsų upėmis plukdomi sieliai, mūsų tribūnos ir politiniai šūkiai, mūsų žvejyba, mūsų negrai ir indėnai, mūsų laivai ir visa, ko nepažįstame, mūsų įniršę valkatos ir gerbiamų žmonių bailumas, Šiaurės prekyba, Pietų sodininkystė, kertami Vakarų miškai, Oregonas ir Teksas. Amerika kaip poema stovi mums prieš akis. Jos plati geografija svaigina vaizduotę ir jai nebeilgai liko laukti savo poetų.

Kiekvienas iš daugybės simbolių yra vienodai geras, jeigu ką nors žmogui reiškia. Tiktai jis turi būti nesunkiai suvokiamas ir išreikštas atitinkamais, visiems suprantamais terminais. Taip pat ir mistikui reikia nuolatos kartoti: "Viskas, ką sakai, bus teisinga, jeigu įkyriai nekartosi to paties savo pasirinkto simbolio". Pakeisime šią banalią retoriką trupučiu matematikos; šiuos kaimiškus samprotavimus - universaliais ženklais, ir abu laimėsime. Hierarchijų istorija rodo, jog pagrindinė visų religijų klaida buvo ta, kad jos pernelyg ryžtingai ir tvirtai formavo simbolį, tad galiausiai virto besaikiu tuščiažodžiavimu. 

Poeto nesustabdo nė viena spalva ar forma, jis tik permano jų prasmę, o perpratęs nelieka prie tos pačios minties ir, vartodamas tuos pačius raiškos būdus, pasako visiškai naują mintį. Štai kur išryškėja skirtumas tarp poeto ir mistiko, mat pastarasis tik vienprasmiškai traktuoja simbolį; toks traktavimas tinkamas tam kartui, tačiau yra laikinas ir greitai pasensta. Mat visi simboliai nuolatos mainosi, visos kalbos keičiasi ir juda, ir tai yra gerai, juk keltai ir žirgai skirti kelionėms, o namai ir ūkiai - poilsiui. Misticizmo esama ten, kur antraeiliai arba individualūs simboliai imami laikyti visuotiniais.  

Pasaulio religijas sukūrė keletas vaizduotę turinčių žmonių. 

Taigi išlieka tos nepaprastos vaizduotės sukurtos knygos, kurios patvirtina tiesą, kad rašytojas turi remtis gamta ir ja naudotis kaip savo darbo priemone arba interpretuoti. Visi posmai arba frazės, apdovanotos šia savybe, užtikrins sau nemirtingumą. 

Pokalbis iš tiesų būna vykęs, kai yra įkvėptas laisvės stebuklo ir mes galime laikyti savo rankose pasaulį kaip kamuolį. Tuomet kitokia laisvė atrodo niekam verta; kaip menka tada dvejoti ir samprotauti, kai jausmas susivienijęs su protu virsta tokia jėga, kuri gali išjudinti ar pakeisti gamtą; kokia didžiulė atsiveria perspektyva! Tautos, epochos, valstybės atsiranda ir išnyksta kaip įvairiaspalviai siūlai didžiulio gobeleno piešinyje; vizija keičia viziją; kol trunka šis apsvaigimas, mes atsisakome visko, ką turime, - savo pastogės, savo filosofijos, savo religijos. 

Man atrodo, kad svarbiausia knygos transcendentiškumas ir išskirtinumas. Jei žmogus buvo taip labai susijaudinęs ir toli nuskraidintas savo minčių, kad pamiršo prieš jį rašiusiuosius ir skaitytoją ir gyveno vien pamišėliška savo vizija, kuri vedė jį kaip beprotį, tuomet norėčiau perskaityti tą kūrinį ir ginti jį kaip galėdamas.