Poeto nesustabdo nė viena spalva ar forma, jis tik permano jų prasmę, o perpratęs nelieka prie tos pačios minties ir, vartodamas tuos pačius raiškos būdus, pasako visiškai naują mintį. Štai kur išryškėja skirtumas tarp poeto ir mistiko, mat pastarasis tik vienprasmiškai traktuoja simbolį; toks traktavimas tinkamas tam kartui, tačiau yra laikinas ir greitai pasensta. Mat visi simboliai nuolatos mainosi, visos kalbos keičiasi ir juda, ir tai yra gerai, juk keltai ir žirgai skirti kelionėms, o namai ir ūkiai - poilsiui. Misticizmo esama ten, kur antraeiliai arba individualūs simboliai imami laikyti visuotiniais.