Skaitymai minutėms

Poetinė kūryba sukuria magišką erdvę, kurioje tai, kas šiaip nesuvienijama, yra sugretinama, tai, kas šiaip neįmanoma, tampa tikra. Ir šią įsivaizduojamą arba nerealią erdvę atitinka toks pat laikas, būtent poezijos, mito, pasakos laikas, kuris prieštarauja bet kokiam istoriniam ar kalendoriniam laikui ir kuris bendras visų tautų ir poetų sakmėms ir pasakoms... Kad ir kokia reta būtų tapusi tikroji magija, ir šiandien ji toliau tebegyvuoja mene. 

Skaitymas be meilės, žinios be pagarbos, išsilavinimas be atsidavimo yra viena sunkiausių nuodėmių dvasiai. 

Visa, kas parašyta, anksčiau ar vėliau pasiglemžia užmarštis. Visus raštus ir jų užgesimą stebi pasaulio dvasia ir juokiasi. Perskaičius kai kuriuos iš raštų mums yra gera nujausti jų prasmę. Prasmė, kuri nepasirodo visuose raštuose ir vis tiek slapčia juose gyvuoja, visada ta pati. 

Karus sukelia žmonės, kurie abejingi kitų gyvybei. Jie savo karus sukelia pasinaudodami svetimu turtu, svetimu krauju ir gyvybe, o ką mes apie tai manome ir kiek iškenčiame - jiems vis tiek. 

Karo baimės kurstymas yra sena gudrybė žmonių, kuriems karas reiškia verslą ir pelną. 

Visas aukštesnis humoras prasideda tuo, kad į savo asmenį nebežiūrima rimtai. 

Kuo išradingesnis komikas, kuo baisiau ir taikliau jis komiška formule pavaizduoja mūsų kvailumą, tuo daugiau tenka juoktis. Tačiau kaip mielai visi žmonės kvatojasi! 

Kelyje iš jaunuolio į vyro amžių yra dvi pagrindinės pakopos: vidinis savojo Aš tapsmas bei įsisąmoninimas ir šio Aš įsitraukimas į visuomenę. Jei jaunuolis paprastas ir neproblemiškas, tai mažiau bus ir kliūčių. Labiau diferencijuotoms ir gabesnėms natūroms čia sekasi sunkiau, o sunkiausia toms, kurioms ypatingas talentas pats savaime kelio nerodo. Kiekvienas gyvenimas yra rizika, ir reikia vis iš naujo atrasti pusiausvyrą tarp asmeninių gabumų bei potraukių ir socialinių reikalavimų; tai niekad nepavyksta be aukų ir klaidų. O ir mes, seniai, tariamai turėję pasisekimą ir įsitvirtinusieji, esame ne anapus abejonių ir klaidų, bet tarp jų. 

Jaunatvės poreikis toks: galėti rimtai žvelgti į save. O senatvės poreikis - galėti pasiaukoti, kai virš jos tvyro kas nors, į ką ji rimtai žiūri. Dvasinis gyvenimas turi rutuliotis ir vykti tarp šių abiejų polių. Nes jaunystės užduotis,troškimas ir pareiga yra tapsmas, o subrendusio žmogaus užduotis - savęs atidavimas arba, kaip tai kadaise vadino vokiečių mistikai, "antitapsmas". Pirmiausia reikia susivokti, tapti asmenybe ir, iškentėjus individualizacijos kančias, galima šią asmenybę atnašauti kaip auką.  

Manau, gyvenime galima gan tiksliai atriboti jaunystę ir senatvę. Jaunystė baigiasi su egoizmu, senatvė prasideda su gyvenimu kitiems.