Jaunatvės poreikis toks: galėti rimtai žvelgti į save. O senatvės poreikis - galėti pasiaukoti, kai virš jos tvyro kas nors, į ką ji rimtai žiūri. Dvasinis gyvenimas turi rutuliotis ir vykti tarp šių abiejų polių. Nes jaunystės užduotis,troškimas ir pareiga yra tapsmas, o subrendusio žmogaus užduotis - savęs atidavimas arba, kaip tai kadaise vadino vokiečių mistikai, "antitapsmas". Pirmiausia reikia susivokti, tapti asmenybe ir, iškentėjus individualizacijos kančias, galima šią asmenybę atnašauti kaip auką.