Viršvalandžiai - tai investicija į ateitį. 
Maxwell, John C.
 


Menas Kūryba   Saviraiška

Poezija

Kurti eiles apie Dharmą labai naudinga; eilės padeda protui prie jos priprasti. Anksčiau Tibeto kalnuose gyveno labai daug jogų atsiskyrėlių. Jie sukūrė daugybę eilių: apie bodhičitą, tuštumą, keturias tauriąsias tiesas ir t.t. Tokie eilėraščiai reikalingi tam, kad sąmonė susigyventų su tomis temomis.
Beje, eilių rašymas labai naudingas ir kaip priemonė pažadinti emocijas, susijusias su mokymu.
Dažniausiai žmonės kuria eiles būdami prie ko nors prisirišę. Ilgainiui prisirišimas tiek užvaldo jų sąmonę, kad jie tampa lyg pamišę – ne visai išprotėję, bet keisti. Pavyzdžiui, jie atkreipia dėmesį į kokį nors mažytį dalyką ir taip jį išaukština, meistriškai išgražina, kad jis pasidaro nepaprastai gražus. Tikrovėje pamatę tą dalyką, įkvėpusį juos kurti, jūs neįžvelgsite nieko ypatingo, nieko tokio, kas buvo aprašyta. O jei tokių eilių autoriui pasakysite: „Na, tas dalykas, kurį tu apdainavai, nėra jau toks ypač gražus, tad kam gi rašyti apie tokias grožybes“, jis atsakys: „Taip, bet jei pažvelgsi į jį mano akimis, pamatysi, koks jis nuostabus.“  

(Tinlėjus, Džampa Gešė. Lodžongas. Vilnius: Metodika. 2012, 56-57p.)
Balsuoti:
 5.0 (2)
Komentarai (0)
Mat esame pernelyg vienpusiški ir per sekliai įsitraukiame į gyvenimą, kad išdrįstume visa jėga apdainuoti savo metą ir savo visuomeninę padėtį. Jei narsiai nugyvenome dieną, turėtume nebijoti tuo pasidžiaugti. Laikas ir gamta mus dosniai apdovanojo, tačiau dar nedavė šių dienų žmogaus, suvienytojo, kuris viską susietų su nauju tikėjimu ir kurio visi laukia. Dantę mes vertiname todėl, kad savo gyvenimą išdrįso aprašyti tokiais didingais šifrais, jog jie tapo svarbūs ir prieinami kiekvienam skaitytojui.  O Amerika dar nesulaikė savo genijaus, visaregio, kuris suvoktų neprilygstamą vertę to, ką turime ir mūsų meto barbariškume bei materializme įžvelgtų jaują karnavalą tų pačių dienų, kurių vaizdavimu taip žavi Homeras; taip pat viduramžiai, kalvinizmas. Bankai ir tarifai, laikraščiai ir partijų lyderių rinkimai, metodizmas ir unitarizmas tušti ir nuobodūs atrodo tuštiems žmonėms, o iš tiesų viskas stovi ant to paties stebuklingo pamato kaip ir Trojos miestas ar Delfų šventykla ir yra per daug laikini, per greitai išnykstantys. Dar nėra apdainuoti mūsų upėmis plukdomi sieliai, mūsų tribūnos ir politiniai šūkiai, mūsų žvejyba, mūsų negrai ir indėnai, mūsų laivai ir visa, ko nepažįstame, mūsų įniršę valkatos ir gerbiamų žmonių bailumas, Šiaurės prekyba, Pietų sodininkystė, kertami Vakarų miškai, Oregonas ir Teksas. Amerika kaip poema stovi mums prieš akis. Jos plati geografija svaigina vaizduotę ir jai nebeilgai liko laukti savo poetų.

(Emersonas, Ralphas Waldo. Poetas. Vilnius: Vyturys. 2000, 62-63p.)
Balsuoti:
 4.0 (1)
Komentarai (0)
Vaizduotė visiškai apsvaigina poetą. Veikia ji ir kitus žmones ... Simboliai neabejotinai palaiko ir išlaisvina žmones ... Todėl poetai yra vaduojantys dievai. Žmonės jų dėka iš tiesų patiria nepažintą jausmą, kad jų pasaulyje esama kito pasaulio ar net daugybės pasaulių; mat, kartą patyręs metamorfozę, įgyji dievišką pojūtį, kad ji niekada nesibaigia.  

(Emersonas, Ralphas Waldo. Poetas. Vilnius: Vyturys. 2000, 51-52p.)
Balsuoti:
  
Komentarai (0)
Gamtoje vyksta daiktų metamorfozės į aukštesnes organiškas formas, o kintančios daiktų esmės linkusios virsti melodijomis. Visi daiktai turi savo demoną, arba dvasią. Kiekvieno daikto formą atspindi akies tinklainė, o jo dvasia atsispindi muzikoje. Jūra, kalnų virtinė, Niagara, kiekviena gėlių lysvė visuomet buvo ir liks pasaulio muzikos fone melodijomis, kurios sklaidosi tarsi kvapai erdvėje, ir jautrios klausos žmogus, tuos garsus atpažinęs, stengsis užrašyti kiekvieną natą, nė vienos iš jų nesumenkindamas ir neiškreipdamas.  

(Emersonas, Ralphas Waldo. Poetas. Vilnius: Vyturys. 2000, 44-45p.)
Balsuoti:
 2.0 (1)
Komentarai (0)
Visa poezija buvo parašyta prieš atsirandant laikui, ir mes, būdami taip puikiai sukurti, galime įsiskverbti į tą erdvę, kur pats oras yra muzika, ir išgirsti jos pirmapradžius šnabždesius, ir pabandyti juos užrašyti, bet vis praleidžiam kokį žodį arba posmą, pakeičiam juos ko nors savu, ir tai sugadina visą eilėraštį. Jautresnės klausos žmonėms pavyksta užrašyti tuos ritmus tiksliau, ir šios transkripcijos, nors ir netobulos, tampa tautų himnais. Gamta yra tokia tyra, neginčijamai graži, tokia gera, dosni ir protinga, kad pati mums parodo, kaip viskas turi būti perteikta ir suprasta. Žodžiai ir darbai yra neatskiriamos dieviškos energijos formos. Žodžiai taip pat yra veiksmai, o veiksmai yra žodžių rūšis.

(Emersonas, Ralphas Waldo. Poetas. Vilnius: Vyturys. 2000, 19p.)
Balsuoti:
 5.0 (1)
Komentarai (0)
Geras eiles dera skaityti balsu. 

(Borchesas, Chorchė Luisas. Smėlio knyga. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. 2008, 371p.)
Balsuoti:
 4.7 (3)
Komentarai (0)
... iš žemės išeina pašalas, šitaip ateina Pavasaris. Jis eina pirmiau žaliuojančio ir žydinčio pavasario, kaip mitologija eina pirma profesionaliosios poezijos. 

Balsuoti:
 3.4 (9)
Komentarai (0)
Poezijos objektas - giliausia šio žodžio prasme - yra b ū t i s. 

(Maceina, Antanas. Didysis inkvizitorius. Chicago: Ateitininkų Sendraugių Skyrius. 1974, 16p.)
Balsuoti:
  
Komentarai (0)
... ir ne tie eilėraščiai gražiausi, kuriuose iš tikrųjų stengiamasi suteikti pavidalą kokiam nors pamokymui ar išminties grūdinimui, o tie, kuriuose atsispindi poeto nuotaika, jo širdies turtingumas, jo dora ir žmonių meilė, jo nuostabus biurgerio charakteris. 

(Hesė, Hermanas. Stiklo karoliukų žaidimas. Vilnius: Vaga. 1984, 309-310p.)
Balsuoti:
 4.9 (8)
Komentarai (0)
... tiesa be raukšlių - poezijos priešingybė. 

(Kamiu, Albertas. Laiminga mirtis. Vilnius: Baltos lankos. 2007, 137p.)
Balsuoti:
 5.0 (2)
Komentarai (0)
Surasta: 12
1 2