Draugu pasirink atsikračiusį ydų,
Be blogų paskatų ir minčių. 
Thiruvalluvar
 


Paieška:

YouTube

Didysis inkvizitorius

Laimės kliūčių pavertimas laimės sąlygomis ir laimės turiniu yra mūsų dienų žmogaus nuotaika, filosofinės išraiškos radusi vadinamoje egzistencinėje filosofijoje ... Laimės kliūčių pavertimas laimės sąlygomis reiškia savo visuotinumo, savo amžinumo ir savo asmeniškumo paneigimą. Laimės kliūtys gali virsti laimės turiniu tik tada, kai žmogus pasidaro aprėžtas, žlungantis, kitų apspręstas ir į kitus įjungtas padaras. Bet tuo pačiu yra sunaikinama savyje toji žmogiškoji idėja, tasai žmogiškasis idealas, kuris yra gyvas visuose mumyse ir kurio kviečiami mes kaip tik nesusitaikome su šitomis kliūtimis, su jomis kovodami ir stengdamiesi jas nugalėti. Tuo tarpu šios radikaliai pakitusios nuotaikos žmogus kovos ginklus sudeda prie šių kliūčių kojų, joms pasiduoda ir nueina jų vergijon. Bet tuo pačiu jis paneigia patį save. Jis pririša save prie to, su kuo jo idealinis, jo giliausias Aš niekados negali sutikti.  

(Maceina, Antanas. Didysis inkvizitorius. Chicago: Ateitininkų Sendraugių Skyrius. 1974, 115-117p.)
Balsuoti:
 5.0 (1)
Komentarai (0)
Jeigu šiandien didvyrių nebėra, o yra tiktai choras, tai todėl, kad žmogui bejėgių būtybių laimė kolektyve yra saldesnė už didvyrio grumtynes su likimu. 

(Maceina, Antanas. Didysis inkvizitorius. Chicago: Ateitininkų Sendraugių Skyrius. 1974, 202p.)
Balsuoti:
 4.3 (6)
Komentarai (0)
Formalus autoritetas yra tikriausia priemonė sąžinei pavergti. 

(Maceina, Antanas. Didysis inkvizitorius. Chicago: Ateitininkų Sendraugių Skyrius. 1974, 189p.)
Balsuoti:
 5.0 (1)
Komentarai (0)
Kitaip sakant, žmogui neužtenka tiktai b_ū_t_i, kaip gyvuliui. Jis nori žinoti, k_a_m jis yra ir k_a_m jis gyvena. Gyvulio prasmė išsitenka jo buvime. Tuo tarpu žmogus grynuoju buvimu ne tik kad nėra patenkintas, bet jis jį net niekina ir laiko nevertingu. Gali žmogus gerai pavalgyti ir gražiai apsirengti, gali jis gyventi patogiame bute ir turėti šeimą, bet jeigu jis nežino, k_a_m jis gyvena, jis darosi nepatenkintas, pradeda skursti ir nykti. Žmogaus prasmė neišsitenka jo buvime. Žmogus negyvena tiktai tam, kad būtų. Pačiame jo buvime turi būti dar kažkas kita, kas nėra buvimas savyje, tačiau ką žmogus gali vykdyti pačiu buvimu. Neprasmingo gyvenimo žmogus negali pakelti ... gyvenimo prasmės klausimas - mano a_s_m_e_n_i_n_i_o gyvenimo prasmės - jau yra gilus sąžinės klausimas. Jeigu duona patenkina patį buvimą, tai tikslo problemos ji neišsprendžia. Kam mes gyvename ir koks mūsų pačių žygis sudaro mūsų asmeninio gyvenimo prasmę, galime atsakyti tik savo giliausia būtimi, prabylančia sąžinės balsu. 

(Maceina, Antanas. Didysis inkvizitorius. Chicago: Ateitininkų Sendraugių Skyrius. 1974, 168-169p.)
Balsuoti:
 4.9 (7)
Komentarai (0)
Eiti prieš savo sąžinę reiškia eiti prieš patį save, paneigti savo būtį ir moraliai ją sunaikinti. S_a_v_o_s s_ą_ž_i_n_ė_s p_a_n_e_i_g_i_m_a_s y_r_a p_a_n_e_i_g_i_m_a_s p_a_g_r_i_n_d_i_n_ė_s s_a_v_o v_e_r_t_y_b_ė_s  i_r  t_u_o p_a_č_i_u p_a_t_s d_i_d_ž_i_a_u_s_i_a_s d_o_r_i_n_i_s n_u_o_s_m_u_k_i_s. Atsisakyti savo sąžinės reiškia išsižadėti savo asmens, save nuasmeninti, palenkti save viršiniams svetimiems dėsniams ir tuo save nužmoginti, nes žmogus yra tiek žmogus, kiek jis yra asmenybė. Sąžinė yra asmenybės išraiška ir todėl žmogiškumo laidas. Žmogus yra tiek žmogus, kiek jis apsisprendžia pagal savo sąžinę. 

(Maceina, Antanas. Didysis inkvizitorius. Chicago: Ateitininkų Sendraugių Skyrius. 1974, 166-167p.)
Balsuoti:
 5.0 (1)
Komentarai (0)
... žmogus neapkenčia s_a_v_o Dievo kritikos. 

(Maceina, Antanas. Didysis inkvizitorius. Chicago: Ateitininkų Sendraugių Skyrius. 1974, 165p.)
Balsuoti:
 5.0 (2)
Komentarai (0)
Milijonai sudeda savo laisvę, savo garbę ir savo sąžinę po juos pasotinusių žmonių kojomis. Jie pasidaro ramūs ir laimingi. Tačiau tuo pačiu jie išsižada aukštesnio gyvenimo, išsižada t_e_i_s_y_b_ė_s  a_l_k_i_o, kuris vienintelis padaro žmogų laisvą ir kuris vienintelis jį iškelia viršum gyvulio. 

(Maceina, Antanas. Didysis inkvizitorius. Chicago: Ateitininkų Sendraugių Skyrius. 1974, 163p.)
Balsuoti:
 5.0 (4)
Komentarai (0)
Kaip duona yra objektas fizinės gyvybės, taip teisybė yra objektas dvasinės gyvybės. Kaip duona simbolizuoja visa tai, ko trokšta ir ieško kūninė žmogiškosios prigimties sąranga, taip teisybė simbolizuoja visa tai, ko ieško ir trokšta žmogaus dvasia ... k_ū_n _o  a_l_k_i_o  p_a_s_o_t_i_n_i_m_a_s   n_i_e_k_a_d_o_s  n_ė_r_a   p_i_l_n_a_s,  j_e_i_g_u   n_ė_r_a   p_a_s_o_t_i_n_a_m_a_s   i_r  d_v_a_s_i_o_s   a_l_k_i_s. 

(Maceina, Antanas. Didysis inkvizitorius. Chicago: Ateitininkų Sendraugių Skyrius. 1974, 151p.)
Balsuoti:
 5.0 (3)
Komentarai (0)
Laisvė laimės akivaizdoje yra tik pažadas. Todėl žmogus pradeda ją pergyventi kaip sunkią ir dažnai net kaip nebepakeliamą naštą. Laisvė reikalauja, bet nepadeda; teigia, bet nepagrindžia; sukelia troškulį, bet nenuramina. Ji pasidaro dovana, kilni, bet sykiu ir baisi. Laisvėje žmogus pradeda jausti nebūtį po savo kojomis. Ji atidaro jam tuštumą, į kurią jis yra kviečiamas drįsti įžengti. Paklausyti šio kvietimo reiškia atsisakyti nuo laimės šioje tikrovėje. Tai yra sunkus uždavinys. Nevienas tad pasilieka šiapus laisvės kvietimo, pasitenkindamas šios tikrovės gėrybėmis ir nepaisydamas, kad jos yra tik dalinės, tik praeinančios, tik reliatyvios.

(Maceina, Antanas. Didysis inkvizitorius. Chicago: Ateitininkų Sendraugių Skyrius. 1974, 120p.)
Balsuoti:
 3.4 (8)
Komentarai (0)
Laimės kelias pasirodo esąs šioje žemiškoje tikrovėje vergų kelias. 

(Maceina, Antanas. Didysis inkvizitorius. Chicago: Ateitininkų Sendraugių Skyrius. 1974, 107p.)
Balsuoti:
 4.4 (8)
Komentarai (0)
Surasta: 18
1 2