Kurti eiles apie Dharmą labai naudinga; eilės padeda protui prie jos priprasti. Anksčiau Tibeto kalnuose gyveno labai daug jogų atsiskyrėlių. Jie sukūrė daugybę eilių: apie bodhičitą, tuštumą, keturias tauriąsias tiesas ir t.t. Tokie eilėraščiai reikalingi tam, kad sąmonė susigyventų su tomis temomis.
Beje, eilių rašymas labai naudingas ir kaip priemonė pažadinti emocijas, susijusias su mokymu.
Dažniausiai žmonės kuria eiles būdami prie ko nors prisirišę. Ilgainiui prisirišimas tiek užvaldo jų sąmonę, kad jie tampa lyg pamišę – ne visai išprotėję, bet keisti. Pavyzdžiui, jie atkreipia dėmesį į kokį nors mažytį dalyką ir taip jį išaukština, meistriškai išgražina, kad jis pasidaro nepaprastai gražus. Tikrovėje pamatę tą dalyką, įkvėpusį juos kurti, jūs neįžvelgsite nieko ypatingo, nieko tokio, kas buvo aprašyta. O jei tokių eilių autoriui pasakysite: „Na, tas dalykas, kurį tu apdainavai, nėra jau toks ypač gražus, tad kam gi rašyti apie tokias grožybes“, jis atsakys: „Taip, bet jei pažvelgsi į jį mano akimis, pamatysi, koks jis nuostabus.“