Tinlėjus, Džampa Gešė
Tačiau kokios jums atrodo būtybės? Jos suvokiamos arba kaip mielos, arba kaip nemielus. Jūs nesuvokiate jų kaip kenčiančių. Būtent todėl matant gyvas būtybes mums kyla arba prisirišimo jausmas, arba pyktis, nes suvokiame jas kaip prisirišimo arba kaip pykčio objektus. Jūs bemaž niekada jų nesuvokiate kaip atjautos objektų.
Jeigu jos būtų matomos kaip atjautos objektai, natūraliai pasireikštų ir ... atjauta joms, , nes jūs medituotumėt atjautos objektą. Bodhisatvos, ilgą laiką ugdantys atjautą, tobulinantys ją, suvokia bet kurią būtybę kaip atjautos arba meilės objektą, ir būtent dėl to jie visą laiką jaučia meilę ir atjautą.
Jeigu jos būtų matomos kaip atjautos objektai, natūraliai pasireikštų ir ... atjauta joms, , nes jūs medituotumėt atjautos objektą. Bodhisatvos, ilgą laiką ugdantys atjautą, tobulinantys ją, suvokia bet kurią būtybę kaip atjautos arba meilės objektą, ir būtent dėl to jie visą laiką jaučia meilę ir atjautą.
(Tinlėjus, Džampa Gešė. Lodžongas. Vilnius: Metodika. 2012, 167-168p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |
Aš vienas, o kitų dauguma, tad kas svarbiau? Kas išmintingiau: paaukoti kitų laimę dėl egoistinės vieno žmogaus laimės ar paaukoti vieno laimę dėl daugumos laimės? Aišku, svarbiau dauguma.
(Tinlėjus, Džampa Gešė. Lodžongas. Vilnius: Metodika. 2012, 164p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |
Jei norite, kad visos būtybės būtų laimingos, jūs priversti tapti buda. Šį pamokymą privalote saugoti savo širdyje. Jis vadinamas esminiu pamokymu.
(Tinlėjus, Džampa Gešė. Lodžongas. Vilnius: Metodika. 2012, 165p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |
Visi konfliktai, visos mūsų pasaulio problemos kyla dėl savimeilės. Senais laikais, kai viena karalystė puldinėjo kitą, daugybė žmonių žūdavo tuose mūšiuose. Ir šiandien vyksta karai, viena valstybė užpuola kitą. Visa tai dėl savimeilės. Jei pažvelgtume į atskirų šeimų problemas, pamatytume, kad visi barniai, pykčiai, nesutarimai šeimose, sutuoktinių muštynės ir panašūs dalykai yra savimeilės pasekmė. Taigi viso smurto ištakos - savimeilė. Jeigu jums reikia mūsų pasaulyje taikos, geriausias būdas ją sukurti - išsiugdyti protą, kuris rūpinasi kitais.
(Tinlėjus, Džampa Gešė. Lodžongas. Vilnius: Metodika. 2012, 128p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |
Tibete niekad nebuvo oficialių teismų, kuriems reikia mokėti pinigus už civilines bylas, jų nagrinėjimą. Žmonės, kuriems kildavo problemų, visuomet kreipdavosi pas vieną ar kitą tokį išminčių, nes žinojo, kad jis sąžiningas. Jis nešališkai išklauso abi puses; šiuo atžvilgiu jis neskiria savo sūnaus nuo kito žmogaus. Net jeigu tarp jo sūnaus ir kitų žmonių kiltų nesutarimų, jie ateitų pas jį. Žmonės labai pasitiki tokiais išminčiais, nes šie viską sprendžia nešališkai. Išklausęs abiejų pusių, išminčius objektyviai nusprendžia, kas teisus ir kas kaltas. Ir niekas dar nėra pasigailėjęs, kad į jį kreipėsi.
(Tinlėjus, Džampa Gešė. Lodžongas. Vilnius: Metodika. 2012, 105p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |
Pasak Šantidevos, jeigu bandysite visą žemę padengti oda, norėdami nesusižeisti kojų, jums tai nepavyks; o jei apsiausite odinius batus, kad ir kur eitumėte, kojų nesusižeisite. Taip ir mes, trokšdami laimės, stengiamės pakeisti išorines aplinkybes. Tačiau tereikia „apsiauti batus“, tai yra sutramdyti savo protą.
(Tinlėjus, Džampa Gešė. Lodžongas. Vilnius: Metodika. 2012, 51p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |
Kurti eiles apie Dharmą labai naudinga; eilės padeda protui prie jos priprasti. Anksčiau Tibeto kalnuose gyveno labai daug jogų atsiskyrėlių. Jie sukūrė daugybę eilių: apie bodhičitą, tuštumą, keturias tauriąsias tiesas ir t.t. Tokie eilėraščiai reikalingi tam, kad sąmonė susigyventų su tomis temomis.
Beje, eilių rašymas labai naudingas ir kaip priemonė pažadinti emocijas, susijusias su mokymu.
Dažniausiai žmonės kuria eiles būdami prie ko nors prisirišę. Ilgainiui prisirišimas tiek užvaldo jų sąmonę, kad jie tampa lyg pamišę – ne visai išprotėję, bet keisti. Pavyzdžiui, jie atkreipia dėmesį į kokį nors mažytį dalyką ir taip jį išaukština, meistriškai išgražina, kad jis pasidaro nepaprastai gražus. Tikrovėje pamatę tą dalyką, įkvėpusį juos kurti, jūs neįžvelgsite nieko ypatingo, nieko tokio, kas buvo aprašyta. O jei tokių eilių autoriui pasakysite: „Na, tas dalykas, kurį tu apdainavai, nėra jau toks ypač gražus, tad kam gi rašyti apie tokias grožybes“, jis atsakys: „Taip, bet jei pažvelgsi į jį mano akimis, pamatysi, koks jis nuostabus.“
Beje, eilių rašymas labai naudingas ir kaip priemonė pažadinti emocijas, susijusias su mokymu.
Dažniausiai žmonės kuria eiles būdami prie ko nors prisirišę. Ilgainiui prisirišimas tiek užvaldo jų sąmonę, kad jie tampa lyg pamišę – ne visai išprotėję, bet keisti. Pavyzdžiui, jie atkreipia dėmesį į kokį nors mažytį dalyką ir taip jį išaukština, meistriškai išgražina, kad jis pasidaro nepaprastai gražus. Tikrovėje pamatę tą dalyką, įkvėpusį juos kurti, jūs neįžvelgsite nieko ypatingo, nieko tokio, kas buvo aprašyta. O jei tokių eilių autoriui pasakysite: „Na, tas dalykas, kurį tu apdainavai, nėra jau toks ypač gražus, tad kam gi rašyti apie tokias grožybes“, jis atsakys: „Taip, bet jei pažvelgsi į jį mano akimis, pamatysi, koks jis nuostabus.“
(Tinlėjus, Džampa Gešė. Lodžongas. Vilnius: Metodika. 2012, 56-57p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |
Visų kančių, problemų, bėdų šaltinis - nevaldomas protas. O proto nevaldymo priežastys yra dvi - tai nežinojimas ir savimeilė.
(Tinlėjus, Džampa Gešė. Lodžongas. Vilnius: Metodika. 2012, 38p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |