Kamiu, Albertas
Industrinė visuomenė suras kelią į civilizaciją tik grąžindama darbininkui savo kūrėjo orumą, tai yra atkreipdama savo interesą ir dėmesį tiek į patį darbą, tiek į jo produktus. Nuo šiol mums reikalinga civilizacija neturi atskirti darbininko nuo kūrėjo tiek klasės rėmuose, tiek pavienio individo pavidalu, kaip ir meninė kūryba nesiekia atskirti formos ir turinio, dvasios ir istorijos.
(Kamiu, Albertas. Maištaujantis žmogus. Vilnius: Kronta. 2006, 216p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |
Gamintojų visuomenė geba tik gaminti, o ne kurti.
(Kamiu, Albertas. Maištaujantis žmogus. Vilnius: Kronta. 2006, 215p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |
Menas - tai įgijęs formą neįmanomumo reikalavimas.
(Kamiu, Albertas. Maištaujantis žmogus. Vilnius: Kronta. 2006, 214p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |
Kad nors kartą pajustum savo būtį pasaulyje, reikia būti pasiruošusiam neišvengiamam niekiui.
(Kamiu, Albertas. Maištaujantis žmogus. Vilnius: Kronta. 2006, 207p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |
Turėjimo aistra tėra kita troškimo kuo ilgiau išlikti forma; būtent ji provokuoja bejėgį meilės kliedesį. Nė viena būtybė, net pati mylimiausia ir mums atsakanti dar didesne meile, niekada nepriklauso mums.
(Kamiu, Albertas. Maištaujantis žmogus. Vilnius: Kronta. 2006, 207p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |
Tačiau, jei mes vieniši po plynu dangumi, jei mes pasmerkti neišvengiamai mirčiai, ar galime tvirtinti, kad mes iš tikrųjų esame?
(Kamiu, Albertas. Maištaujantis žmogus. Vilnius: Kronta. 2006, 197p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |
Teroras ir koncentracijos stovyklos yra kraštutinės priemonės, kurių griebiasi žmogus, kad išsivaduotų iš vienatvės. Vienybės siekis turi būti įgyvendintas nors bendrame kape. Žmonės žudo vienas kitą, kad paneigtų mirtingą savo lemtį ir pasiektų visuotinį nemirtingumą. Tačiau šitaip jie lyg ir žudo patys save. Bet sykiu jie įrodo, kad negali apsieiti be žmogaus; jie malšina baisingą savo brolybės alkį.
(Kamiu, Albertas. Maištaujantis žmogus. Vilnius: Kronta. 2006, 195p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |
Kiekviena religija grindžiama nekaltumo ir kaltės sąvokomis.
(Kamiu, Albertas. Maištaujantis žmogus. Vilnius: Kronta. 2006, 190p.)
Balsuoti: | Komentarai (2) |
... neįmanoma ... įkurti valdžios laikantis dešimt Dievo įsakymų.
(Kamiu, Albertas. Maištaujantis žmogus. Vilnius: Kronta. 2006, 181p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |
Ekonomiškai kapitalizmas engia kaupimu. Jis engia tuo, kas jau sukaupta, kaupia didindamas save, ir, kuo daugiau kaupia, tuo labiau išnaudoja. Marxas neįsivaizdavo kitos išeities iš šio užburto rato, išskyrus revoliuciją. Jai įvykus, manė jis, kaupimas bus reikalingas tik tiek, kad užtikrintų visuomeninę gamybą. Tačiau revoliucija savo ruožtu industrializuojasi, ir tada tampa aišku, kad kaupimas priklauso ne nuo kapitalizmo, o nuo pačios technikos ir kad mašina galiausiai šaukiasi mašinos. Bet kokia bendrija siekia kaupti, o ne leisti savo pajamas. Ji kaupia, kad augtų pati ir didintų savo galią. Kad ir kokia būtų ši bendrija - buržuazinė ar socialistinė, - ji atideda teisingumą ateičiai, kad padidintų savo galią. Tačiau viena jėga susiduria su kitomis jėgomis. Ji apsirūpina technika ir apsiginkluoja, nes ir kitos daro tą patį. Ji nesiliauja kaupti ir tai darys tol, kol jai nepavyks vienai valdyti pasaulio.
(Kamiu, Albertas. Maištaujantis žmogus. Vilnius: Kronta. 2006, 175p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |