Ekonomiškai kapitalizmas engia kaupimu. Jis engia tuo, kas jau sukaupta, kaupia didindamas save, ir, kuo daugiau kaupia, tuo labiau išnaudoja. Marxas neįsivaizdavo kitos išeities iš šio užburto rato, išskyrus revoliuciją. Jai įvykus, manė jis, kaupimas bus reikalingas tik tiek, kad užtikrintų visuomeninę gamybą. Tačiau revoliucija savo ruožtu industrializuojasi, ir tada tampa aišku, kad kaupimas priklauso ne nuo kapitalizmo, o nuo pačios technikos ir kad mašina galiausiai šaukiasi mašinos. Bet kokia bendrija siekia kaupti, o ne leisti savo pajamas. Ji kaupia, kad augtų pati ir didintų savo galią. Kad ir kokia būtų ši bendrija - buržuazinė ar socialistinė, - ji atideda teisingumą ateičiai, kad padidintų savo galią. Tačiau viena jėga susiduria su kitomis jėgomis. Ji apsirūpina technika ir apsiginkluoja, nes ir kitos daro tą patį. Ji nesiliauja kaupti ir tai darys tol, kol jai nepavyks vienai valdyti pasaulio.