Menas

Puiku sugebėti nutapyti kokį ypatingą paveikslą arba iškalti skulptūrą ir šitaip sukurti kelis gražius daiktus; tačiau moraliniu požiūriu kur kas šlovingiau būti skulptorium ir tapytoju tos aplinkos, kurioje pats gyveni. Paveikti dienos kokybę - štai aukščiausias visų menų.  

Man taip pat teko laimė patirti, kad geidulingumas gali būti sudvasintas. Iš to kyla menas. 

Štai kas siejo sapną ir aukščiausios prabos meno kūrinį: paslaptis. 

Juk esama tokių žmonių, kurie puikiai ir didžiai jaučia pasaulio grožį ir nešiojasi sieloje kilnius vaizdus, tačiau neranda būdo tiems vaizdams pateikti ir parodyti kitiems, kad tie galėtų jais pasidžiaugti. 

Galbūt, galvojo jis, visokio meno ir galbūt net visokio proto šaknis yra mirties baimė. Mes bijome jos, mes šiurpstam dėl savo trumpaamžiškumo, su liūdesiu stebime nuolatos vystančias gėles, krintančius lapus ir jaučiame savo pačių širdyse, jog esame laikini ir greit nuvysime. Jeigu mes būdami menininkai kuriame paveikslus ar kaip mąstytojai iešome dėsnių ir formuluojame mintis, tai darome šitai todėl, kad norime ką nors išgelbėti iš šios maro juostos, ką nors padaryti, kas pergyventų mus. 

Meilė nuostabesnė už Meną. 

Menas - tai įgijęs formą neįmanomumo reikalavimas. 

Kiekvienas menas yra gamtos mėgdžiojimas. 

... mūsų menas tapo mėnulio kūdikiu, žaidžiančiu su daiktų šešėliais, tuo tarpu graikų menas buvo saulės vaikas, žaidžiantis su daiktais. 

Menas prasideda ten, kur baigiasi Imitacija.