Gyvenimo prasmė

Žmogaus prigimtis – gimdyti vaikus ir mylėti kitą. Tai visų religijų esmė. Tokia mūsų paskirtis šioje žemėje.  

... aš žinau, jog atėjau į šį pasaulį ne tik pavalgyti ar malonumų ieškoti, aš atėjau atrasti save ir atsakyti į klausimą, kas aš esu. Tad aš jau visai ne toks kaip „normalūs“ žmonės. Aš kitoks. Mano gyvenimo prasmė – atsakyti į šį klausimą.  

Aukščiausias žmogaus tikslas yra tiesos pažinimas. 

Gyvenimo prasmė reiškia harmonijos paieškas tarp savo poreikių, troškimų ir kūniškos vienatvės baimės, reiškia harmoningus santykius su savimi ir kitu. 

Žinoti, kas esi, pasakyti „taip“ savo pašaukimui – tai suteikia prasmės egzistencijai. 

Nedaug šioj žemėj man beliko paslapčių,
Anapus krypsta dėmesys minčių:
Kvailys, kas į padanges žvilgsnį gręžia
Ir stengias tvert sau į save panašų!
Stovėk ant žemės ir aplink apsižiūrėk;
Darbščiam pasaulis kalba tiek ir tiek.
Ką tu toj amžinybėje pamatęs?
Naudokis tuo, ką čia esi suradęs.
Taip ir gyvenk; kiek šitoj žemėj duota,
Užuot vaiduokliais audrinęs vaizduotę,
Pačioj kelionėj glūdi laimė ir kančia,
Ir nemanyk, kad ta akimirka jau čia. 

... vienintelis būdas pamilti kitą žmogų, sutapti su kitu žmogumi. Reikia pabūti visais, o kiti turi pabūti tavimi. Reikia mylėti visus, bet ne šiaip, o visa esybe, kiekviena kūno ląstele. Tik šitaip teverta gyventi. 

Gyventi sveikai psichologine prasme – tai kurti planus, o ypač – užsibrėžti tikslus ir mėginti jų siekti su savo netobulumais ir savo jėgomis. Tik taip galima sąmoningai suvokti, kaip gyventi. 

Sofija susimąsčiusi stovėjo ant žvyruoto takelio. Ji pabandė galvoti vien apie tai, kad gyvena, norėdama pamiršti, kad nebus čia per amžius. Bet tai buvo visiškai neįmanoma. Vos tik įsigilindavo į tai, kad gyvena, dilgtelėdavo mintis apie gyvenimo pabaigą. Ir priešingai: kai visa esybe suvokdavo vieną gražią dieną išnyksianti be pėdsako, suprasdavo, koks be galo brangus gyvenimas. Tai buvo tarsi dvi monetos pusės. Kuo didesnė ir ryškesnė viena monetos pusė, tuo didesnė ir ryškesnė kita. Gyvenimas ir mirtis – tai dvi to paties dalyko pusės. 

... mes ne tik tiesiog esame, paprastai, kaip augalas ir gyvūnas, bet ... stengiamės atrasti savo štai-būties "prasmę" ... norime suprasti, kam mes esame žemėje. Tai baisinga aistra, verčianti žmogų interpretuoti savo žemiškąjį gyvenimą, proto aistra. Ji yra mūsų didybės ir nelaimių šaltinis. Jokia gyva būtybė netrikdo savo gyvavimo keldama klausimą apie neaiškią savo buvimo šičia prasmę. Gyvūnas negali, o dievui nereikia klausti apie save. Bet koks žmogaus atsakymas į klausimą, kokia yra gyvenimo prasmė, reiškia "galutinio tikslo" nustatymą. Tiesa, dauguma žmonių to aiškiai ir nedviprasmiškai nepadaro; tačiau visą jų veikimą ir neveikimą visada valdo pagrindinis įsivaizdavimas, kas jiems yra "didžiausias gėris". Visi kasdieniai tikslai architektūriškai sukomponuoti ir nukreipti į galutinį tikslą - visi specialūs profesijų tikslai sutaria dėl to, koks turėtų būti paskutinis žmogaus apskritai tikslas.