Gyvenimo prasmė

Kaip motinos įsčios slepia mus dešimt mėnesių, ruošdamos gyventi ne jose, bet kitoje vietoje, į kurią ateiname jau sugebėdami kvėpuoti ir išbūti neuždaryti, taip per laiką, trunkantį nuo kūdikystės iki senatvės, bręstame kitam gyvenimui. 

... didžiausią dėmesį turime skirti asmenybės formavimui ir dvasinėms vertybėms, ir kad tenkinti materialius poreikius nėra gyvenimo tikslas. Būdingas požymis - mes uoliai painiojame tikslus su priemonėmis. Užuot tenkinę materialius poreikius priemonėmis, mes pavertėm juos gyvenimo prasme ir tikslu. 

Gyvenimo tikslas - mokytis. Kiekvieną dieną jis mums siūlo pamokas, kurias, jei tik joms skiriame dėmesio, turime išmokti. Bėda ta, kad daugumai tos pamokos visai nerūpi. Dauguma žmonių tiesiog snaudžia, yra nesąmoningi. 

Bet jei leisi svarstyti gyvenimo tikslą, nežinia, kur tai gali nuvesti. Juk tokie svarstymai gali lengvai išmušti iš vėžių kai kuriuos ne itin stabilius aukštesniųjų kastų protus - jie nebetikės, jog laimė yra aukščiausias gėris, ir ims galvoti, kad tikslas yra kažkur kitur, už dabartinės žmonių veiklos ribų; kad gyvenimo tikslas - ne gerovės siekimas, o sąmonės galių stiprinimas ir tobulinimas, mokslo plėtra. Ir turbūt, pamąstė Valdytojas, taip ir yra. 

- Nors ir ką veiktų šioje žemėje žmogus, - sako jis, - pasaulio Istorijoje jis visuomet vaidina pagrindinį vaidmenį. Nors paprastai pats nieko apie tai nežino. 

Žmonės labai anksti suvokia savo gyvenimo prasmę, - sako senis, ir jo akyse atsispindi keistas liūdesys. - Gal todėl jie taip pat anksti jos ir išsižada.

... nesvarbu, kas tu esi ir ką veiki, jei ko nors tikrai nori, šis tavo troškimas yra gimęs Pasaulio Sieloje. Jį įvykdyti ir yra tavo misija žemėje.

Prasmės, kaip ir laimės, reikia ieškoti netiesiogiai. Prasmę atrandame prasmingoje veikloje, tačiau kuo labiau jos ieškome, tuo sunkiau ją rasti. Niekada negalėsime atsakyti į visus klausimus apie gyvenimo prasmę. Psichoterapijoje, kaip ir gyvenime, prasmė yra šalutinis darbo ir įsipareigojimų produktas. Nors darbe nerasime atsakymų į klausimus apie prasmę, bet į jį pasinėrus jie taps ne tokie svarbūs. 

Taigi gyvenimo paslaptis yra "numirti prieš mirtį" ir suvokti, jog mirties nėra. 

- Ką jūs galvojate apie gyvenimą? - klausiu jį.
Vilkė nustoja kramtęs.
- Rytais galvoju kitaip negu vakarais, žiemą kitaip negu vasarą, prieš valgį kitaip negu pavalgęs, o jaunystėje, ko gero, kitaip negu senatvėje.