Gyvenimo prasmė

Sofija susimąsčiusi stovėjo ant žvyruoto takelio. Ji pabandė galvoti vien apie tai, kad gyvena, norėdama pamiršti, kad nebus čia per amžius. Bet tai buvo visiškai neįmanoma. Vos tik įsigilindavo į tai, kad gyvena, dilgtelėdavo mintis apie gyvenimo pabaigą. Ir priešingai: kai visa esybe suvokdavo vieną gražią dieną išnyksianti be pėdsako, suprasdavo, koks be galo brangus gyvenimas. Tai buvo tarsi dvi monetos pusės. Kuo didesnė ir ryškesnė viena monetos pusė, tuo didesnė ir ryškesnė kita. Gyvenimas ir mirtis – tai dvi to paties dalyko pusės. 

... mes ne tik tiesiog esame, paprastai, kaip augalas ir gyvūnas, bet ... stengiamės atrasti savo štai-būties "prasmę" ... norime suprasti, kam mes esame žemėje. Tai baisinga aistra, verčianti žmogų interpretuoti savo žemiškąjį gyvenimą, proto aistra. Ji yra mūsų didybės ir nelaimių šaltinis. Jokia gyva būtybė netrikdo savo gyvavimo keldama klausimą apie neaiškią savo buvimo šičia prasmę. Gyvūnas negali, o dievui nereikia klausti apie save. Bet koks žmogaus atsakymas į klausimą, kokia yra gyvenimo prasmė, reiškia "galutinio tikslo" nustatymą. Tiesa, dauguma žmonių to aiškiai ir nedviprasmiškai nepadaro; tačiau visą jų veikimą ir neveikimą visada valdo pagrindinis įsivaizdavimas, kas jiems yra "didžiausias gėris". Visi kasdieniai tikslai architektūriškai sukomponuoti ir nukreipti į galutinį tikslą - visi specialūs profesijų tikslai sutaria dėl to, koks turėtų būti paskutinis žmogaus apskritai tikslas.  

- Alva, tavo bėda ta, kad naktį nepakankamai praktikuoji dzadzeną, ypač šaltu oru, tai - geriausia, be to, tau reikėtų vesti ir susi­laukti mišrūnų vaikų, namuose - rankraščiai, rankų darbo antklodės ir motinos pienas ant grindų su nušiurusiais kilimais, visai kaip čia. Nusipirk namą netoli miesto, gyvenk kukliai, retsykiais nueik į barą, rašyk, klaidžiok po kalnus, išmok pjauti lentas, paplepėk su močiutėmis, sumautas mulki, tampyk joms malkas, plok rankomis šventyklose, įgyk antgamtinių galių, lankyk floristikos kursus, au­gink chrizantemas prie durų, tik vesk, dėl visų šventųjų, susirask draugišką, nuovokią, jautrią būtybę, mergužėlę, kuriai nusispjauti į stiklą martinio kasvakar ir į kvailą baltą techniką virtuvėje. 

"Parijų" intelektualizmas (jam visų pirma atstovauja proletariniai smulkieji beneficininkai ... daugiau ar mažiau "keliaujantys" žmonės) yra toks intensyvus todėl, kad sluoksniai esantys socialinės hierarchijos apačioje arba už jos ribų, atsiduria savotiškame Archimedo taške socialinių konvencijų atžvilgiu - nesvarbu, ar jos liečia išorinę visuomenės tvarką, ar įprastas nuomones. Jie yra pajėgūs suformuoti originalų, šių konvencijų nesuvaržytą požiūrį į kosmoso "prasmę" ir pasižymi stipriu etiniu ir religiniu patosu, kurio neslopina materialiniai sumetimai. 

... neviltis yra kiekvieno rimto mėginimo suprasti ir pateisinti žmogaus gyvenimą rezultatas. Neviltis - kiekvieno rimto mėginimo įveikti būtį ir dorai, teisingai ir protingai atsiliepti į jos reikalavimus rezultatas. Viename nevilties krašte gyvena vaikai, kitame - pabudusieji. 

Garantijų neprašykite. Ir nemanykite, kad gali išgelbėti koks nors vienas dalykas, asmuo, mašina ar biblioteka. Pats padėk sukurti pasauliui išsigelbėjimą, ir jei skęsi, tai bent žūsi žinodamas, kad plauki į krantą. 

... kiekvienam žmogui tėra vienintelis tikras kelias - jo įsitikinimų, jo teisybės suvokimo kelias. 

Pernelyg ilgai ieškojau prasmės, pernelyg sunkiai ją užsitarnavau, kad būčiau galėjęs ramiai analizuoti ir abejoti. Pernelyg sunkiai įtaikiau į bendrąjį kvėpavimą, nepajėgiau atsiriboti pats nuo savęs ir pažvelgti į viską iš šalies. 

Kiekviena reikšmė įprastine šio žodžio prasme siejasi su tokiu kontekstu: dalyko prasmė priklauso nuo jo santykio su kitu dalyku. 

Kas begali būti atsakingesnis už tą, kuris, atradęs gyvenimo prasmę ir aukščiausiąjį tikslą, jais seka?