Gyvenimo prasmė

Dažnai gyvenimas tėra langų valymas, kol pagaliau aiškiai išvystame tai, ką vaikystėje tik nujautėme. Branda - būvis, kai trokšti tik to, ką matai tyra širdimi. 

Kaip beprasmybė gali mus susargdinti, taip gyvenimo prasmės ir tikslo nuojauta gali pagydyti visose mūsų esybės srityse. 

Šitiek žmonių aplink mus gyvena beprasmiškai – tarsi nakvišos, kurie nenubunda net lakstydami su reikalais, kuriuos patys laiko svarbiais. Priežastis paprasta – jie vaikosi tai, ko neverta vaikytis. Tačiau gyvenimas įgyja prasmę, jei skiri jį kitiems, skiri jį meilei, atiduodi save aplinkiniams ir darai tai, kas turininga ir prasminga. 

Gyvenime svarbiausia – išmokti atiduoti meilę ir įsileisti ją. 

Daryk tai, kas kyla iš širdies. Jei šitaip elgsies, nepatirsi nepasitenkinimo, nepatirsi pavydo, negeisi to, kas priklauso kitam. Atvirkščiai, sulauksi atlygio, apie kurį net nesvajojai. 

Mano nuomone, aukščiausia būties prasmė - tai, kad ji yra, o ne tai, kad jos nėra ar jau nebėra. 

Kiekvienas privalome sau atsakyti į esminį klausimą: ar aš turiu kokį ryšį su begalybe? Šiuo kriterijumi vertinamas mūsų gyvenimas. Tik kai suvoksime, jog svarbiausia yra tai, kas susiję su begalybe, mes nebekreipsime dėmesio į mažmožius ir antraeilės reikšmės dalykus. Priešingu atveju mūsų pastangos siekia vieno: įgyti pasaulio pripažinimą už vieną ar kitą savybę, kurią laikome sava - už "savo" talentą ar už "savo" grožį. Kuo labiau siekiame netikro gėrio ir kuo mažiau jaučiame esminių dalykų poreikį, tuo mažiau esame patenkinti savo gyvenimu. Siekdami ribotų tikslų, patys jaučiamės riboti, ir pamažu mūsų gyvenime įsigali pavydas. Bet jei suprantame ir jaučiame, kad dar šiame gyvenime esame susiję su begalybe, mūsų norai ir požiūris pakinta. Galų gale mes reikšime tiek, kiek turėsime savyje to, kas esminga, kitaip mūsų gyvenimas bus iššvaistytas. Svarbu ir tai, kad mūsų santykiai su kitais žmonėmis taip pat pasižymėtų begalybės bruožu. 

Beprasmybė trukdo pasireikšti gyvenimo visumai, todėl ją galime laikyti liga. Prasmė įgalina iškęsti daug ką, galbūt viską.  

Pasaulis, kuriame gimėme yra žiaurus ir negailestingas, bet kartu ir dieviškai gražus. Tai, kieno dominavimu žmogus labiau tiki - beprasmybės ar prasmės, priklauso nuo jo temperamento. Jei beprasmybė absoliučiai viešpatautų, gyvenimo prasmingumas vis labiau nyktų mums kaskart tobulėjant. Tačiau taip nėra - bent jau man taip atrodo. matyt, kaip ir visais metafiziniais klausimais, abu teiginiai yra teisingi - gyvenimas yra prasmingas ir kartu beprasmis, arba, kitaip tariant, jis turi prasmę, ir beprasmybę. Drįstu viltis, kad prasmė galų gale įsivyraus ir nugalės. 

Mes, žmonės, esame prasmės skiekiančios būtybės, kurioms nepasisekė, nes jas įmetė į pasaulį, neturintį vidinės prasmės. Vienas iš pagrindinių mūsų uždavinių yra atrasti tikrąją prasmę, kurios pakaktų gyvenimui palaikyti ir atlikti įmantrų manevrą paneigiant mūsų asmeninę šios prasmės autorystę. Tokiu būdu mes padarome išvadą, kad tai laukė mūsų "iš ten". Nuolatiniai esminių prasmių ieškojimai pasmerkia mus dažnoms krizėms.