Gyvenimo prasmė

Pasaulis, kuriame gimėme yra žiaurus ir negailestingas, bet kartu ir dieviškai gražus. Tai, kieno dominavimu žmogus labiau tiki - beprasmybės ar prasmės, priklauso nuo jo temperamento. Jei beprasmybė absoliučiai viešpatautų, gyvenimo prasmingumas vis labiau nyktų mums kaskart tobulėjant. Tačiau taip nėra - bent jau man taip atrodo. matyt, kaip ir visais metafiziniais klausimais, abu teiginiai yra teisingi - gyvenimas yra prasmingas ir kartu beprasmis, arba, kitaip tariant, jis turi prasmę, ir beprasmybę. Drįstu viltis, kad prasmė galų gale įsivyraus ir nugalės. 

Mes, žmonės, esame prasmės skiekiančios būtybės, kurioms nepasisekė, nes jas įmetė į pasaulį, neturintį vidinės prasmės. Vienas iš pagrindinių mūsų uždavinių yra atrasti tikrąją prasmę, kurios pakaktų gyvenimui palaikyti ir atlikti įmantrų manevrą paneigiant mūsų asmeninę šios prasmės autorystę. Tokiu būdu mes padarome išvadą, kad tai laukė mūsų "iš ten". Nuolatiniai esminių prasmių ieškojimai pasmerkia mus dažnoms krizėms. 

Priešingai nei kitų egzistencinių duotybių atveju (mirties, izoliacijos, laisvės), manau, kad gyvenimo prasmė geriausiai pasiekiama netiesiogiai. Viskas, ką mes turime padaryti, tai pasinerti į vieną iš daugelio galimų gyvenimo prasmių, ypač jei ji yra peržengianti savastį. Svarbus yra pats įsitraukimas ... Gyvenimo prasmės, kaip teigė Buda, išmokti negalima. kiekvienas turi pats pasinerti į gyvenimo upę ir leisti klausimui pasitraukti. 

Objekto prasmė yra jo svarba žmogaus poreikiams. 

Žmogus gyvena tik tam, kad mokytųsi, o tai, ko jis išmoksta - gera ar bloga - priklauso nuo jo prigimties. 

Kiekvienas, kuris nori visapusiškai suprasti žmogiškosios prigimties visus lygmenis ir tai, kaip žmonės atranda savo gyvenimo prasmę ir tikslą, turi šiuos dalykus susieti su tuo, ką žinome apie moralę ir religiją.  

Nėra nieko brangesnio už gyvybę. Ar būtum turtuolis, ar skurdžius, jei nenugyvensi ilgo gyvenimo, gali nesuspėti pasiekti jo tikrojo tikslo. Net jei tai kainuotų nesuskaičiuojamą daugybę pinigų ir brangenybių, gyvenimas yra kaip tik tai, ką verta pirkti.
Sakoma, jog gyvenimas vis dėlto yra visai nereikšmingas lyginant su teisingu mąstymu. Tiesą sakant, būtent tiesa ir yra labiausiai gerbiama.
Nėra nieko vertingesnio už gyvenimą. Tačiau tuomet, kai turime atsisakyti šitaip branginamo gyvenimo vardan tiesos, niekas neturėtų būti labiau gerbiamas nei tiesa.
Atidžiai tyrinėdami pasaulį pastebime daugybę žmonių, lengvai iššvaistančių savo gyvenimus. Bet ar nors vienas iš tūkstančio sutiktų mirti dėl tiesos? Tarp labiausiai nusižeminusių tarnų, priešingai nei tikimasi, tokių turėtų būti daug. O štai tiems, kurie patys save laiko išmintingais, tai padaryti būtų sunku.  

Prasmę gyvenimas įgauna tik per meilę. Vadinasi, kuo daugiau sugebame mylėti ir atsiduoti, tuo prasmingesnis tampa mūsų gyvenimas. 

Žmogus, pakyląs naktį ir tyliai einąs pas kitą žmogų, yra lyg lobio ieškotojas, mėginąs lyčių sankryžoje iškasti tokią būtiną didžiąją laimę. Ir visuose ištvirkavimuose, visuose gamtai priešinguose iškrypimuose, visuose tuose desperatiškuose ir žlugusiuose mėginimuose atrasti amžiną būties prasmę esama dalelės to ilgesio, kuris gimdo didžius poetus. Čia žmonijos alkis pranoksta ją pačią. Čia tiesiasi rankos į amžinybę. Čia akys veriasi, žvelgia į mirtį ir jos nebijo; čia skleidžiasi beviltiškas didvyriškumas, kurio šlovė ateina ir praeina lyg šypsnys, pražysta ir nuvysta rožė. Čia esama geismo audrų ir lūkesčių štilio; čia esama svajų, tampančių darbais, ištirpusių svajose. Čia nelyg milžiniškuose lošimo namuose laimimas arba pralošiamas jėgų kapitalas. 

... žmogaus valia atlikti tai, kas jam lemta, padaro jį žmogumi, o ne samprotavimai apie būties paslaptis.