Sadauskienė, Rima

AŠ NEBIJAU MIRTI. Nes gyventi kartais baisiau. 

Stebuklingas pasaulis mums po kojomis, o mes jo neatom, mat neturim laiko. Tai ką tokio veikiam? Ogi esam nepatenkinti. 

Kad ir koks siaubas ar išgąstis tave ištiktų, jei jo nemaitini savo mintimis ir žodžiais, galų gale jis išnyksta, pasitraukia ir, kai užsinori jį atgaivinti, dažniausiai tampa neįmanoma. Kaip ir buvusią meilę. Arba aistrą. Tik gali pasakyti – buvo. Bet nebepajausti.  

Gerai apsvarsčiusi, ką galiu pasiimti į karstą, supratau, kad ten telpa tik laimingos akimirkos, todėl nedvejodama rankuosi jas. Ryškias, stiprias, svaiginančias. 

[M]irčiai, kaip ir meilei, reikia pasiruošti ir subręsti. Kad ji neužkluptų netikėtai, kad nesutriktum ir žinotum, kaip elgtis, kad priimtum kaip dovaną ir sugebėtum džiaugtis tuo, ką gavai. Nes viskas šioje žemėje yra dovanos mums. 

Aš nenoriu būti tik gyva. NORIU GYVENTI. 

Aplinkinis triukšmas trukdė girdėti. Kai tyloje išgirsti save, eini teisingu keliu. Tik ar savęs klausomės tyloje?
Aš – retai.Paprastai tik lekiu, bildu ir susemiu visą triukšmą iš aplinkos. Paskui galvoju, kad tai aš taip galvoju. Bet juk ne. O šiandien atsitokėjau. 

Laikas, paženklintas Vėžio, buvo tikresnis, skambesnis, gilesnis, suteikęs vidinės jėgos, atvėręs duris, kurių kitaip nebūčiau atidariusi, davęs neįkainojamų patirčių, be kurių nenorėčiau būti, padovanojęs žmonių, kurių kitaip nebūčiau sutikusi, ir leidęs pažinti save tokią, kokios nemaniau esant.

Ar dabar sutikčiau viso to atsisakyti ir vėl nugrimzti į letargo būseną, kurioj plūduriavau prieš Vėžį – ne gyva, nei mirusi, galvodama, kad jau nieko negaliu padaryti, kad taip bus visada? 

Visas pretenzijas – jūs mokat, jūs galite – atmetu vienu žodžiu NENORIU.