Laikas, paženklintas Vėžio, buvo tikresnis, skambesnis, gilesnis, suteikęs vidinės jėgos, atvėręs duris, kurių kitaip nebūčiau atidariusi, davęs neįkainojamų patirčių, be kurių nenorėčiau būti, padovanojęs žmonių, kurių kitaip nebūčiau sutikusi, ir leidęs pažinti save tokią, kokios nemaniau esant.

Ar dabar sutikčiau viso to atsisakyti ir vėl nugrimzti į letargo būseną, kurioj plūduriavau prieš Vėžį – ne gyva, nei mirusi, galvodama, kad jau nieko negaliu padaryti, kad taip bus visada?