Dažnai man net rodėsi, jog Dievo valia, kuri kartais būna netikėta ir gąsdinanti, tyčia pakeičiama religiniais priesakais, kad tik žmonėms nereikėtų jos suprasti. 
Jung, Carl Gustav
 


Savikontrolė Saviugda Savivertė Saviraiška

Savęs pažinimas

... visos egzistencijos pamatas yra abejonės ir savęs analizavimas ... savęs analizavimas niekada negali vykti be tam tikros egzistencinės "klaikumos" - nesaugumo, pražūties, tremties, nuodėmės jausmo, suvokimo, kad esame neištikimi ne abstrakčiai moralei ar socialinėms normoms, bet savo paties slapčiausiai tiesai. "Klaikuma" šia prasme nėra paprasčiausia vaikiška bausmės baimė ar naivi kaltė, baimė pažeisti tabu. Tai giluminis tikrumas, kad tegali būti absoliučiai neištikimas sau ir kitiems, kad gyveni melu.  

(Merton, Thomas. Kontempliatyvioji malda. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2005, 26p.)
Balsuoti:
 3.7 (3)
Komentarai (0)
Net geriausi žmonės, ir galbūt labiausiai jie, nuoširdžiai ir atvirai susidūrę su savimi, pamato savo nuogumą, nepasitenkinimą, irzlumą ir piktavališkumą. Jie mato savo įprotį patiems sau meluoti, savo polinkį į netikėjimą, tiesos ir jos keliamų pavojų baimę. 

(Merton, Thomas. Kontempliatyvioji malda. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2005, 121-122p.)
Balsuoti:
 1.0 (1)
Komentarai (0)
Nors kažkiek gero sakytų apie mus žmonės, mes vis tiek iš to nesužinosime nieko naujo. 

(Larošfuko, Fransua de. Mintys. Vilnius: Vaga. 1968, 72p.)
Balsuoti:
 3.0 (2)
Komentarai (0)
Kai malonumai ar skausmai viršija tam tikrą ribą, mes jau nesugebame jų pajusti. 

(Larošfuko, Fransua de. Mintys. Vilnius: Vaga. 1968, 102p.)
Balsuoti:
 3.7 (3)
Komentarai (0)
Bet, turbūt, mes visi esame šmėklos ... Ne tik tai, ką paveldėjome iš tėvo ir motinos, vaidenasi mumyse. Tačiau yra ir įvairiausių mirusių nuomonių ir įvairiausių senų tikėjimų ir panašių dalykų. Visa tai mumyse negyva, bet vis dėlto glūdi mumyse, ir mes negalime jų atsikratyti. Vos paimu laikraštį ir imu skaityti, rodos, kad tarp eilučių šmėkščioja vaiduokliai. Visame krašte pilna šmėklų. Man rodos, jų taip daug, kaip smėlio. Ir todėl mes visi taip bijom šviesos.  

(Ibsenas, Henrikas. Šmėklos. DRAMOS. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla. 1963, 157-158p.)
Balsuoti:
 3.7 (6)
Komentarai (0)
... mes visi esame savo darbų sūnūs. 

(Servantesas, Migelis. Išmoningasis idalgas Don Kichotas iš La Mančos. 1 tomas. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla. 1959, 40p.)
Balsuoti:
 4.1 (7)
Komentarai (0)
Mes patekome į savo pačių menkojo "aš" nelaisvę ir, galvodami tik apie jo patogumus, naikiname savo didįjį "aš". 

(Han, Thit Njat. Ramybė su kiekvienu žingsniu. Kaunas: Trigrama. 2014, 127p.)
Balsuoti:
 4.3 (4)
Komentarai (0)
... aplinka priklauso ir nuo mūsų proto būklės, o proto būklė - nuo aplinkos.  

(Han, Thit Njat. Ramybė su kiekvienu žingsniu. Kaunas: Trigrama. 2014, 134p.)
Balsuoti:
 4.4 (5)
Komentarai (0)
Didžiausia mano nelaimė – kad anaiptol ne iškart tapau savimi. Mūsų niekas nemokė būti savimi. Mus mokė būti tuo ir anuo, lipdyti save pagal kokį nusususį ar nežemiškai idealų modelį, kurį sugalvojome ne mes patys. Mokė keisti, lamdyti save, mokė prisitaikyti. Tačiau niekad nemokė būti savimi. 

(Gavelis, Ričardas. Jauno žmogaus memuarai. Vilnius: Vaga. 1991, 7p.)
Balsuoti:
 4.7 (17)
Komentarai (0)
Žmogui neturi rimtai rūpėti kasdienės duonos pelnymas, antraip jis ieškos vien tos duonos, o ne savo pasiklydusios sielos. 

(Gavelis, Ričardas. Jauno žmogaus memuarai. Vilnius: Vaga. 1991, 76p.)
Balsuoti:
 3.9 (9)
Komentarai (0)
Surasta: 141
  1 2 3 4 5   Sekantis