Savęs pažinimas

Didžiausia mano nelaimė – kad anaiptol ne iškart tapau savimi. Mūsų niekas nemokė būti savimi. Mus mokė būti tuo ir anuo, lipdyti save pagal kokį nusususį ar nežemiškai idealų modelį, kurį sugalvojome ne mes patys. Mokė keisti, lamdyti save, mokė prisitaikyti. Tačiau niekad nemokė būti savimi. 

Žmogui neturi rimtai rūpėti kasdienės duonos pelnymas, antraip jis ieškos vien tos duonos, o ne savo pasiklydusios sielos. 

Kiekviename žmoguje esama visko, kas būdinga visai žmonių giminei. 

Jei mes negyvename kaip tikri žmonės, jei vengiame būti savimi, tada ir mūsų santykiai negali būti tikri. 

Vėliau motina pasakojo tuo metu mane dažnai buvus prislėgtą. tai ne visai tiesa. Tiksliau tariant, aš būdavau pasinėręs į savo paslapties apmąstymus. Tokiais momentais atsisėsdavau ant savo akmens ir, keistas dalykas, dvasiškai nusiramindavau. Jis išvaduodavo mane nuo bet kokių abejonių. Kai tik imdavau galvoti, jog esu akmuo, visi konfliktai liaudavosi. "Akmuo neturi jokių abejonių, jokios reikmės išsikalbėti, jis amžinas ir egzistuoja tūkstantmečius, - mąsčiau aš. - O aš - tik praeinantis reiškinys, lengvai pratrūkstantis pačiais įvairiausiais jausmais, tarytum ugnis, kuri greitai suliepsnoja, o po to užgęsta." Aš tebuvau savo jausmų suma, tačiau kita mano pusė buvo amžinasis akmuo. 

... kiekvieną žmogaus sprendimą lemia jo psichologinis tipas, todėl kiekvienas požiūris yra reliatyvus. 

Ir mūsų siela, ir kūnas sudaryti iš atskirų elementų, kurie egzistavo dar mūsų protėviuose. Tai, kas „nauja“ individualioje sieloje, tėra be galo įvairi senųjų sudedamųjų elementų rekombinacija. Todėl ir kūnas, ir siela pasižymi istoriniu charakteriu ir neranda sau tinkamos vietos jokiuose naujuose, tik ką atsiradusiuose dalykuose. Kitaip tariant, mūsų paveldėti bruožai ne visai jaukiai jaučiasi tokiose situacijose. Mes dar toli gražu neatsikratėme viduramžių, antikos ir primityvumo, kaip to norėtų mūsų psichė. Vietoj to, mes įkritome į pažangos srautą, kuris mus tuo smarkiau neša į ateitį, kuo labiau mes atitrūkstame nuo savo šaknų. Tačiau išsiveržę iš savo praeities, paprastai ją sunaikiname, ir nebelieka nieko, kas mus sustabdytu. Kaip tik šis ryšio su praeitimi praradimas, neturėjimas savo šaknų pagimdė „nepasitenkinimą kultūra“ ir sukėlė tokį skubėjimą, kad gyvenama daugiau ateitimi ir jos chimeriškais auksinio amžiaus pažadais negu dabartimi, kurios mūsų genetinis pagrindas dar nespėjo pasivyti. Nesuvaldomai metamės į tai, kas nauja, spiriami vis didėjančio nepakankamumo, nepasitenkinimo ir neramumo jausmo. Gyvename ne tuo, ką turime, o tuo kas mums žadama ne šiandienos šviesoje, o ateities tamsoje, kur laukiama tikrojo saulės patekėjimo. Nenorime pripažinti, kad kiekvienas geras dalykas turi savo kainą. 

Susidūrimą, kuris iš pradžių yra grynai asmeninės prigimties, netrukus lydi įžvalga, kad subjektyvus konfliktas tėra pasaulio priešybių konflikto dalis. Mūsų psichė atitinka pasaulio struktūrą, ir tai, kas vyksta dideliu mastu, atsikartoja ir mažiausioje bei subjektyviausioje sielos dalyje. 

Aš sužinojau daug nuostabių dalykų iš kitų, ir esu pasiekęs daug daugiau, nei iš savęs tikėjausi. Ties sakant, negaliu susidaryti galutinės nuomonės šiuo klausimu, nes gyvenimas ir žmogus, kaip reiškiniai, yra per daug neaprėpiami. Kuo senesnis darausi, tuo blogiau save pažįstu ir tuo mažiau apie save žinau. 

Tą, kas reiklus sau, bet koks darbas išgydo kaip naminis vaistas. Tą, kas ieško trūkumų kituose, kiekviena mintis žeidžia kaip ieties smaigalys. Pirmasis visi mes atveria duris į gėrį. Antrasis visus įtraukia į blogio klampynę. Jie tolimi vienas kitam kaip debesys danguje ir purvas žemėje.