Savivertė

Kitus reikia vertinti taip, kaip esame įpratę vertinti save pačius. Juk akivaizdu, kad jeigu žmogus nevertina savęs, tai su kitu nesugebės elgtis taip, kaip tai darytų save vertindamas. Jis jį arba užsipuls, arba išsigąs, o paskui savo širdyje arba šiam už akių kaip bailys jo nekęs. Kiti žmonės nėra viršesni už mus, tai mes kitiems leidžiame būti už mus viršesniais. 

 Tyla yra geriausias vaidmuo tam, kas nepasitiki savimi.

Kartais iškilimas nepriklauso nuo lemties; tai tam tikra laikysena, kuri mus išryškina ir kuri, rodos, skiria mus dideliems žygiams; tai kaina, kurią nejučiomis nustatome patys sau; šitos ypatybės dėka mes uzurpuojame kitų žmonių pagarbą, ji iškelia mus virš kitų aukščiau, negu kilmingumas, titulas ir net nuopelnai. 

Kai žmonės yra įsitikinę, kad jie kitiems patinka, tai iš tikrųjų beveik visuomet jie kitiems patinka.  

Kol nepripažinsiu savo ydų, abejosiu savo dorybėmis. 

DU ŽYDRI AKMENĖLIAI

Du kaštono dydžio akmenėliai gulėjo upokšnio seklumoje ... jie buvo ryškiai žydros spalvos. Kai juos paglostydavo saulės spindulys, jie sužvilgėdavo tarsi dangaus gabalėliai, nukritę į vandenį ... jie buvo nepakenčiami didžiuokliai. Ištisas dienas svarstė, kuo taps, kai kas nors juos suras.
- Mus būtinai įsegs į vėrinį kartu su kitais brangakmeniais, tokiais kaip mes!
- Atsidursime ant balto laibo iškilios damos pirštelio...
- Olandijos karalienės karūnoje...
- Ant Anglijos princo kaklaryšio segtuko...
- Prabangūs viešbučiai, kruizai, šokiai, šventės, priėmimai... Nukeliausime į Katmandu!
Vieną gražų rytą, saulės spinduliams žaidžiant su vandens purslų nėriniais šalia didžiųjų akmenų, į vandenį paniro žmogaus ranka ir ištraukė du žydrus akmenėlius.
- Valio! - suriko abu vienu balsu. - Iškeliaujam!
Jie atsidūrė kartono dėžėje drauge su kitais spalvotais akmenimis ... Po to viena ranka juos ištraukė ir nelemtai prispaudė prie sienos tarp kitų akmenėlių ant siaubingai lipnios cemento juostos.
- Ei! Atsargiau! Mes brangūs! - šaukė žydrieji akmenėliai Tačiau stambūs plaktuko dūžiai juos dar giliau nugramzdino į cementą.
Akmenėliai raudojo, maldavo, grasino. Tuščios pastangos. Du žydri akmenėliai liko pritvirtinti prie sienos. Nuo užplūdusio apmaudo ir nusivylimo jie ėmė žaižaruoti violetine spalva ... Laikas ėmė slinkti labai iš lėto ... akmenėliai neprarado ryžto. Susibičiuliavo su vandens srovele, kartkartėmis juos užliedavusia. Kai įsitikino vandens palankumu, paprašė didžiausios paslaugos, kokios tik galėjo trokšti:
- Malonėk įsismelkti po mumis. Ir atplėšk mus nuo tos prakeiktos sienos! ...
Vanduo dėjo visas pastangas ir po kelių mėnesių akmenėliai savo cemento nišoje jau galėjo pajudėti.
Pagaliau vieną drėgną vėsią naktį bum! Bum!: du akmenėliai nukrito žemėn.
- Laisvė!
Atsidūrę ant grindų, metė žvilgsnį aukštyn, į savo buvusį kalėjimą.
- Oooooo..!
Pro didelį langą sklindanti mėnesiena apšvietė įspūdingą mozaiką. Iš tūkstančių spalvotų akmenėlių buvo sudėta mūsų Viešpaties figūra ... buvo pats gražiausias ... kokį du akmenėliai kada nors buvo matę. Tačiau veide, švelniame Viešpaties veide buvo kažkas keista. Jis atrodė tarsi aklas. Jo akyse trūko vyzdžių!
- O ne!
Du akmenėliai suprato. Tai jie buvo ... vyzdžiai. Kaip gražiai ten aukštai jie atrodė ir spindėjo, kaip traukė susižavėjusių stebėtojų žvilgsnius... karčiai apgailėjo savo sprendimą. Kaip paikai jie pasielgė!
Ryte išsiblaškęs zakristijonas užkliuvo už akmenėlių. Kadangi prieblandoje ir dulkėse visi akmenys atrodė vienodi, pakėlė juos ir bambėdamas įmetė į šiukšlių dėžę.

KAIP ŽEMAI BENUKRISTUM, VISTIEK LIKSI DIEVO AKIŲ VYZDYS. 

Kiekvienas iš mūsų esame unikalūs, nes mūsų patirtis - nepakartojama. 

Graži moteris, laikanti save bjauria, tokia pat juokinga, kaip protingas žmogus, laikantis save kvailiu. 

Niekas nevertins tavęs rimtai, jei pernelyg rimtai save vertinsi pats. 

Daugumos žmonių savęs vertinimas labai priklauso nuo kitų nuomonės, o gera mūsų sielos savijauta - nuo savivertės.