Savivertė

DU ŽYDRI AKMENĖLIAI

Du kaštono dydžio akmenėliai gulėjo upokšnio seklumoje ... jie buvo ryškiai žydros spalvos. Kai juos paglostydavo saulės spindulys, jie sužvilgėdavo tarsi dangaus gabalėliai, nukritę į vandenį ... jie buvo nepakenčiami didžiuokliai. Ištisas dienas svarstė, kuo taps, kai kas nors juos suras.
- Mus būtinai įsegs į vėrinį kartu su kitais brangakmeniais, tokiais kaip mes!
- Atsidursime ant balto laibo iškilios damos pirštelio...
- Olandijos karalienės karūnoje...
- Ant Anglijos princo kaklaryšio segtuko...
- Prabangūs viešbučiai, kruizai, šokiai, šventės, priėmimai... Nukeliausime į Katmandu!
Vieną gražų rytą, saulės spinduliams žaidžiant su vandens purslų nėriniais šalia didžiųjų akmenų, į vandenį paniro žmogaus ranka ir ištraukė du žydrus akmenėlius.
- Valio! - suriko abu vienu balsu. - Iškeliaujam!
Jie atsidūrė kartono dėžėje drauge su kitais spalvotais akmenimis ... Po to viena ranka juos ištraukė ir nelemtai prispaudė prie sienos tarp kitų akmenėlių ant siaubingai lipnios cemento juostos.
- Ei! Atsargiau! Mes brangūs! - šaukė žydrieji akmenėliai Tačiau stambūs plaktuko dūžiai juos dar giliau nugramzdino į cementą.
Akmenėliai raudojo, maldavo, grasino. Tuščios pastangos. Du žydri akmenėliai liko pritvirtinti prie sienos. Nuo užplūdusio apmaudo ir nusivylimo jie ėmė žaižaruoti violetine spalva ... Laikas ėmė slinkti labai iš lėto ... akmenėliai neprarado ryžto. Susibičiuliavo su vandens srovele, kartkartėmis juos užliedavusia. Kai įsitikino vandens palankumu, paprašė didžiausios paslaugos, kokios tik galėjo trokšti:
- Malonėk įsismelkti po mumis. Ir atplėšk mus nuo tos prakeiktos sienos! ...
Vanduo dėjo visas pastangas ir po kelių mėnesių akmenėliai savo cemento nišoje jau galėjo pajudėti.
Pagaliau vieną drėgną vėsią naktį bum! Bum!: du akmenėliai nukrito žemėn.
- Laisvė!
Atsidūrę ant grindų, metė žvilgsnį aukštyn, į savo buvusį kalėjimą.
- Oooooo..!
Pro didelį langą sklindanti mėnesiena apšvietė įspūdingą mozaiką. Iš tūkstančių spalvotų akmenėlių buvo sudėta mūsų Viešpaties figūra ... buvo pats gražiausias ... kokį du akmenėliai kada nors buvo matę. Tačiau veide, švelniame Viešpaties veide buvo kažkas keista. Jis atrodė tarsi aklas. Jo akyse trūko vyzdžių!
- O ne!
Du akmenėliai suprato. Tai jie buvo ... vyzdžiai. Kaip gražiai ten aukštai jie atrodė ir spindėjo, kaip traukė susižavėjusių stebėtojų žvilgsnius... karčiai apgailėjo savo sprendimą. Kaip paikai jie pasielgė!
Ryte išsiblaškęs zakristijonas užkliuvo už akmenėlių. Kadangi prieblandoje ir dulkėse visi akmenys atrodė vienodi, pakėlė juos ir bambėdamas įmetė į šiukšlių dėžę.

KAIP ŽEMAI BENUKRISTUM, VISTIEK LIKSI DIEVO AKIŲ VYZDYS. 

Kiekvienas iš mūsų esame unikalūs, nes mūsų patirtis - nepakartojama. 

Graži moteris, laikanti save bjauria, tokia pat juokinga, kaip protingas žmogus, laikantis save kvailiu. 

Niekas nevertins tavęs rimtai, jei pernelyg rimtai save vertinsi pats. 

Daugumos žmonių savęs vertinimas labai priklauso nuo kitų nuomonės, o gera mūsų sielos savijauta - nuo savivertės. 

Ar pastebite, kad nuolat lyginate save su kitų stipriosiomis pusėmis, o silpnybes praleidžiate pro akis? Ir reikalaujate iš savęs pasižymėti visose ar bent jau daugumoje sričių! Kad ir kokie gabūs ir pajėgūs esate, visuomet randate bauginančių palyginimų. Būkite pagaliau dėkingi už talentą ir energiją, kuriais esate apdovanoti! Išnaudokite juos nešvaistydami laiko mintims, kiek dar norėtumėte pasiekti. Ar tie sėkmės žmonės, kuriais žavitės, laimingesni nei paprasti mirtingieji? (...) Džiaukitės savo pažanga, pokyčiais norima kryptimi, kuriuos pastebite lygindami su ankstesniu savimi. 

Šiandien aš padidinsiu savo vertę šimtą kartų.
Bet kaip aš tai padarysiu? Pirmiausia aš nustatysiu savo tikslą dienai, po to savaitei, po to mėnesiui, po to metams ir pagaliau visam gyvenimui. 

Šiandien aš padidinsiu savo vertę šimtą kartų. Šilkmedžio lapas, paliestas genijaus rankos, pavirsta šilku.
Molis, paliestas genijaus rankos, pavirsta rūmų sienomis.
Kiparisas, paliestas genijaus rankos, pavirsta altoriumi.
Nukirpta avies vilna, kai prie jos prisiliečia genijaus rankos, virsta karaliaus apdaru.
Jeigu įmanoma lapų, molio, medžių ir vilnos vertę padidinti šimtą kartų, tūkstantį kartų, argi aš negaliu to padaryti su moliu, kuris nešioja mano vardą? 

Aš daugiau neeikvosiu jėgų, bandydamas būti panašus į kitus. Vietoj to savo unikalumą rodysiu turgaus aikštėje. Aš skelbsiu apie jį ir parduosiu jį. Dabar pradėsiu pabrėžti savo skirtumus ir slėpti panašumus. Šią taisyklę taip pat pritaikysiu ir prekėms, kurias pardavinėsiu. Prekiautojas ir prekės, besiskiriantys nuo visų kitų, turi kuo didžiuotis. 

Nuo pat pasaulio pradžios nebuvo nė vieno žmogaus, kuris turėtų protą, širdį, akis, ausis, rankas, plaukus, burną tokius pačius kaip mano. Niekas, kas gyveno anksčiau, niekas, kas gyvena dabar, ir niekas, kas gyvens rytoj, negali vaikščioti, kalbėti, judėti ir galvoti lygiai taip pat kaip aš. Visi žmonės yra mano broliai, bet aš skiriuosi nuo jų visų. Aš esu unikalus kūrinys.