- Na, o jeigu, kai sūnus serga ir atsisako gerti vaistus, tėvas apgavęs suduos tuos vaistus su maistu ir šitaip, pasinaudojęs apgaule, išgydys vaiką? Prie ko reiktų skirti šitokią apgaulę?
- Man rodosi, kad ir ją prie teisingų poelgių, - atsakė jaunuolis. 
Ksenofontas
 


Paieška:

YouTube

365 trumpi pasakojimai sielai

GERAŠIRDIS ŽMOGUS

Kartą žmogus įkrito į šulinį ir negalėjo iš jo išsikepurnėti.

Netoliese vaikštinėjantis geraširdis žmogelis jam tarė:
- Man iš tikrųjų tavęs labai gaila. Užjaučiu.
Socialinis darbuotojas pasakė:
- Logiška, kad anksčiau ar vėliau kas nors čia gaus galą.
Dievobaimingasis nusprendė:
- Tik blogiečiai krinta į šulinius. Mokslininkas apskaičiavo, kaip žmogus atsidūrė
šulinyje.
Politikas, priklausantis opozicijai, įsipareigojo pa­reikšti nepasitenkinimą vyriausybe.
Žurnalistas pažadėjo kitą sekmadienį išspausdinti žurnale poleminį straipsnį.
Praktiškas vyriškis pasiteiravo, ar dideli šulinyje mo­kesčiai. Liūdnuolis pasakė:
- Mano šulinys dar blogesnis.
Humoristas sukikeno:
- Išgerk kavos, ir nuotaika pasitaisys!
Optimistas tarė:
- Juk galėjo būti ir blogiau.
Pesimistas perspėjo:
- Įkrisi dar giliau.
Ir tik vienas žmogus pamatęs įkritusį, ištiesė ranką ir iš­traukė jį iš šulinio. 

(Ferrero, Bruno. 365 trumpi pasakojimai sielai. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2011, 300-301p.)
Balsuoti:
 4.4 (72)
Komentarai (2)
ATPIRKIMO OŽYS

Leopardo mažylis pasiklydo stepėje, ir dramblys netyčia jį sumindžiojo. Po kiek laiko mažylį rado negyvą. Žinia veikiai pasiekė jo tėvą.
- Tavo mažylis mirė, - šaukė žvėrys senam leopardui. - Mes jį radome žolėje, ten, slėnyje.
Leopardas suurzgė iš skausmo ir pykčio.
- Kas tai padarė? Pasakykite man, kas jį nužudė, ir aš atkeršysiu.
- Dramblys.
- Dramblys?
- Taip, dramblys.
Plėšrūnas susimąstė, o po minutėlės suriaumojo:
- Tai ne dramblys. Be jokios abejonės, tai padarė ožkos. Taip, tai buvo ožkos! Bet už tai jų laukia žiaurus kerštas.
Ir senasis leopardas, užsidegęs nevaldomu pykčiu, nušuoliavo ant kalvos, kur ganėsi ožkos. Paskerdė visą kaimenę.

Visi, mes ieškome kaltininkų. Tačiau kad tik jis nebūtų pernelyg įtakingas ar mūsiškis... 

(Ferrero, Bruno. 365 trumpi pasakojimai sielai. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2011, 236p.)
Balsuoti:
 4.3 (45)
Komentarai (6)
Galiu liautis gėrusi, kada tik panorėjus. Prieš dvejus metus mečiau rūkyti, nes nusprendžiau, kad cigaretės per brangiai kainavo, todėl neverta. Nuo nieko nejaučiu jokios priklausomybės. Jei šešis mėnesius iškenčiau nė karto neužtraukusi narkotikų, nieko baisaus. Nors man tai patinka, bet nieko daugiau, kartais "išsijungti" galima, kartais reikia trumpų "atostogų". Viskas įmanoma. Žmonės perlenkia lazdą, baimindamiesi pavojų...
Kenny, 19 metų (savaitę prieš mirtį nuo per didelės narkotikų dozės). 

(Ferrero, Bruno. 365 trumpi pasakojimai sielai. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2011, 374p.)
Balsuoti:
 4.8 (31)
Komentarai (5)
VEDLYS

Pirklių, dažnai drauge keliaudavusių ilgais Rytų šalių keliais, karavanas ruošėsi įveikti plačią, pavojingą dykumą. Kad kelionė pavyktų, reikėjo ne tik gerai pažinoti šias vietas, kelius, apylankas bei oazes, bet ir išmanyti vietinių gyventojų papročius.
Todėl pasisamdė vedlį, garsėjantį didele patirtimi.
Po dešimties dienų sparčios kelionės vilkstinė kaktomušomis susidūrė su būriu ginkluotų vyrų. Šie stovėjo lyg įkalti į žemę ir saugojo virš kelio iškeltą baisingą statulą, vaizduojančią žiaurią jų genties dievybę.
- Stot! - sukomandavo ginkluoto būrio vadas. - Paaukokite vieną saviškį mūsų dievui, antraip nepajudėsite iš vietos! Taip privalu daryti per kiekvieną jaunatį. Jei nepaklusite, tučtuojau visi mirsite!
- Pirkliai susispietė į būrį ir ėmė pašnibždom tartis. Jų laukė dramatiškas pasirinkimas, tad nekeista, kad buvo sunku pasiekti sutarimą.
„Mes pažįstami jau daug metų. Mus sieja giminystės ryšiai. Argi paaukosime kažkurį iš mūsų, kad patenkintume tą jų dievybę!“
Visų žvilgsniai nukrypo į vedlį...
Pagal žiaurų ritualą paaukoję vargšelį po statulos kojomis, pirkliai keliavo toliau. Tačiau nė vienas nežinojo kelio ir netrukus karavanas pasiklydo dykumoje.
Iškamuoti troškulio ir netekę jėgų, vienas po kito jie mirė. 

(Ferrero, Bruno. 365 trumpi pasakojimai sielai. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2011, 361p.)
Balsuoti:
 4.4 (30)
Komentarai (0)
NESĄŽININGUMAS

Statybos darbų vykdytojas daug metų dirbo didelėje įmonėje. Vieną dieną gavo nurodymą išsirinkti labiausiai patinkantį gyvenamojo namo projektą ir pagal jį pastatyti namą. Taip pat turėjo išrinkti namui pačią gražiausią vietą ir neskaičiuoti išlaidų.
Netrukus statybos prasidėjo. Tačiau, pasinaudodamas tokiu aklu pasitikėjimu, darbų vykdytojas nusprendė pirkti pačias prasčiausias statybines medžiagas, samdyti žemos kvalifikacijos darbininkus, kuriems užtektų nedidelio užmokesčio, ir taip sutaupytas lėšas pasisavinti.
Kai namas buvo baigtas, iškilmingos šventės metu darbų vykdytojas įteikė įmonės vadovui namo raktus.
Vadovas nusišypsojo ir, spausdamas darbų vykdytojo ranką, sugrąžino jam raktus sakydamas:
- Už jūsų ilgametį gerą ir nepriekaištingą darbą šioje įmonėje šis namas yra mūsų dovana jums.

Tavo dienos - tai tavo būsimo namo plytos. 


(Ferrero, Bruno. 365 trumpi pasakojimai sielai. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2011, 137-138p.)
Balsuoti:
 4.7 (111)
Komentarai (1)
PRIESAIKA

Vieną dieną senovės kinų Imperatorius iškilmingai prisiekė:
- Nugalėsiu ir pašalinsiu iš savo karalystės visus savo priešus.
Po kurio laiko imperatoriau pavaldiniai nustebo pamatę valdovą, vaikštantį rūmų soduose su aršiausiais savo priešais už parankės, linksmą ir juokaujantį. 
- Bet...- kreipėsi į jį suglumęs dvariškis, - ar neprisiekei pašalinti iš karalystės visų priešų?
- Aš juos ir pašalinau, - atsakė Imperatorius. - Padariau juos savo draugais! 

(Ferrero, Bruno. 365 trumpi pasakojimai sielai. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2011, 190p.)
Balsuoti:
 4.8 (75)
Komentarai (0)
Kai visi galvoja tą patį, iš tikrųjų negalvoja nė vienas. 

(Ferrero, Bruno. 365 trumpi pasakojimai sielai. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2011, 365p.)
Balsuoti:
 4.9 (54)
Komentarai (1)
Tyla

Žmogus, apsilankęs pas vienuolį atsiskyrėlį, jo paklausė:
- Ko išmokai gyvendamas tyloje?
Pastarasis, semdamas vandenį iš šulinio, tarė atvykėliui:
- Pažvelk į šulinio gilumą. Ką ten matai?
Žmogus dirstelėjo.
- Nieko nematau!
Kurį laiką vienuolis stovėjo nejudėdamas, po to prabilo svečiui:
- Dar kartą pasižiūrėk! Ką dabar matai šulinyje?
Žmogus žvilgtelėjęs atsakė:
- Dabar regiu patį save, nes vanduo tarsi veidrodis.
Vienuolis tarė:
- Įmerkęs kibirą sudrumsčiau vandenį. Bet po to vanduo nurimo. Tai ir yra tylos išmintis: išvysti patį save. 

(Ferrero, Bruno. 365 trumpi pasakojimai sielai. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2011, 124-125p.)
Balsuoti:
 4.7 (81)
Komentarai (3)
DU GIRININKAI

Du girininkai miške kirto medžius. Kamienai buvo neregėto dydžio, stori, tvirti. Abu vyrai vienodai mikliai darbavosi kirviais, bet dirbo skirtingai: vienas kirto savo medį smūgis po smūgio, nesustodamas, tik trumpai kvėptelėdamas oro.
Antrasis kas valandą stabtelėdavo atsipūsti.
Saulei leidžiantis, pirmasis medkirtys savo darbą tebuvo įpusėjęs. Žmogų merkė prakaitas, jis jautėsi mirtinai nusiplūkęs ir vos nulaikė rankose kirvį. O antrasis savąjį medį jau buvo ramiai bebaigęs kirsti, nors jiedu pradėjo darbą kartu ir abu medžiai buvo vienodo storumo!
Pirmasis girininkas netikėjo savo akimis:
- Nieko nesuprantu! Kaip tau tai pavyko, nors ir ilsėjaisi kas valandą?
Antrasis nusišypsojo:
- Tu matei tik tai, kad aš ilsėjausi. Tačiau nepastebėjai, kad ilsėdamasis galandau kirvį.

Tavo dvasia – tarsi kirvis. Neleisk jai surūdyti. Kasdien ją truputį pagaląsk:

1. Dešimt minučių ramiai pasėdėk ir paklausyk muzikos.
2. Vaikščiok pėsčiomis visada, kai tik gali.
3. Kasdien apkabink mylimus žmones ir ištark jiems: „Myliu tave“.
4. Švęsk gimtadienius, vardadienius, jubiliejus ir kitas progas, kurios tik tau ateina į galvą.
5. Būk malonus su visais. Net ir su tais, su kuriais kartu gyveni.
6. Šypsokis.
7. Melskis.
8. Padėk tam, kam reikia tavo pagalbos.
9. Pasilepink.
10. Žiūrėk į dangų ir siek aukštų idealų. 

(Ferrero, Bruno. 365 trumpi pasakojimai sielai. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2011, 349-350p.)
Balsuoti:
 4.8 (139)
Komentarai (1)
UŽKARIAUTOJAS

Turtingas, aukštų siekių jaunuolis paprašė mokytojo, kad šis jam padėtų tapti išties didžiu žmogumi. Išminčius davė jam keistą užduotį:
- Išvaikščiok skersai išilgai visą kraštą ir mokėk žmonėms, kad jie tave plūstų. Daryk taip vienus metus.
Jaunuolis leidosi miestų ir kaimų keliais, siūlydamas žmonėms pinigų, kad jį išplūstų kuo bjauriau ir užgauliau. Visi jį laikė pamišėliu.
Po metų jaunuolis grįžo pas mokytoją. O šis jam tarė:
- Dabar gali keliauti į Atėnus.
Jaunuolis nukako prie minėto miesto vartų.
Kaip tik toje vietoje gyveno keistas žmogėnas, šlykščiausiais žodžiais plūdes visus, įžengiančius į miestą. Pažeminti žmonės įsižeisdavo, užsiliepsnodavo pykčiu, prarasdavo savitvardą, imdavo jam grasinti.
O jaunuolis pratrūko griausmingai kvatotis:
- Tik pamanyk, aš ištisus metus mokėjau žmonėms pinigus, kad jie padarytų tai, ką tu čia darai už dyką!
Keistasis keikūnas staiga surimtėjo ir tarė:
- Įeik, miestas tavo!

Pats naudingiausias elektrinių prietaisų klavišas yra „pauzė". Pasaulį valdys tas, kuris moka valdyti save. 

(Ferrero, Bruno. 365 trumpi pasakojimai sielai. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2011, 352-353p.)
Balsuoti:
 4.7 (62)
Komentarai (0)
Surasta: 21
1 2 3