Kai tave piktina kieno nors blogas poelgis, pasižiūrėk į save ir pagalvok, ar tu pats panašiai nesielgi...
Markas Aurelijus
 


365 trumpi pasakojimai sielai

ŠEIMOS KAPITALAS
Tėvas išvaškavęs automobilio kėbulą, rūpestingai jį blizgino. Vienuolikmetis sūnus, braukdamas skuduru per buferius, jam padėjo.
- Matai, sūnau, - kalbėjo tėvas, - automobilis yra šeimos kapitalas: turime skirti dėmesio, jėgų ir laiko.
- Žinoma, tėti.
- Šaunuolis, kad supranti!
Akimirką stojo tyla.
- Bet tada aš nesu šeimos kapitalas, - pusbalsiu sumurmėjo sūnus.
- Kaip tai?
- Tu niekada neskiri man laiko.

Koks yra tavo šeimos kapitalas? 

(Ferrero, Bruno. 365 trumpi pasakojimai sielai. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2011, 333p.)
Balsuoti:
 4.6 (28)
Komentarai (0)
KALBĖJIMO BŪDAS

Vieną rytą, kalifas Harunas al Rašidas pakvietė sapnų aiškintoją ir jam papasakojo tokį sapną:
- Sapnavau, kad vienas po kito iškrito mano dantys ir galiausiai mano burna liko visiškai tuščia. Ką apie tai manai?
- Ak, pone, tai blogas ženklas! Sapnas reiškia, kad tavo giminaičiai mirs anksčiau už tave ir tu liksi vienišas! - tarė aiškintojas.
Kalifo širdį pervėrė skausmas ir jis liepė sapnų aiškintojui daugiau nesirodyti jo akyse. Kiek vėliau papasakojo tą patį sapną kitam aiškiaregiui. Šis jam atsakė:
- Ak, mano valdove, tai išties geras ženklas. Sapnas reiškia, kad tavo gyvenimas bus labai ilgas ir kad tu gyvensi ilgiau už visus savo giminaičius!
Patenkintas kalifas tarė:
„Nuostabus sapnas!“ ir už puikų sapno aiškinimą davė aiškiaregiui šimtą denarų. Po to pakvietė vizirį ir jam liepė surasti pirmąjį aiškintoją: norėjo atsiprašyti, kad išvijęs iš rūmų. Mat iš esmės pirmasis jam atskleidė ta patį dalyką, tik kitais žodžiais.

Net skaudžiausią tiesą galima ištarti maloniai. Mandagumas – tai širdies protingumas. 

(Ferrero, Bruno. 365 trumpi pasakojimai sielai. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2011, 249-250p.)
Balsuoti:
 4.9 (42)
Komentarai (0)

PASIRINKIMAS

Žmogelį slėgė nesibaigiantys gyvenimo vargai. Jis atėjo guostis pas garsų dvasios mokytoją:

- Nebegaliu daugiau! Tokio gyvenimo neištversiu.
Mokytojas paėmė saują pelenų ir subėrė juos į skaidraus vandens stiklinę, stovėjusią ant stalo. Vanduo susidrumstė ir pajuodo.
Mokytojas tarė:
- Tai – tavo kančios.
Ir išpylė vandenį.
Tada vėl paėmė saują pelenų, tokią kaip pirmoji, parodė ją žmogui ir, persisvėręs pro langą, sviedė pelenus į jūrą.
Jie akimirksniu išsisklaidė, o jūra liko tokia kaip buvusi.
- Matai? – pasakė mokytojas. – Kiekvieną dieną reikia apsispręsti, kuo būti: ar vandens stikline, ar jūra.

Pernelyg daug mažų širdžių, pernelyg daug svyruojančių sielų, pernelyg daug siauro mąstymo ir šiurkščių rankų. Labiausiai mūsų laikais stinga drąsos. Ne kvailo akių draskymo, ne pavojingo nutrūktgalviškumo, bet tikros drąsos, kuri bet kurio sunkumo akivaizdoje leistų ramiai ištarti: "Išeitis vis tiek yra, ir aš ją būtinai rasiu." 

(Ferrero, Bruno. 365 trumpi pasakojimai sielai. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2011, 309-310p.)
Balsuoti:
 4.9 (50)
Komentarai (0)
Progresas

Pietų Amerikos tyrinėtojas keliavo Amazonės džiunglėmis. Ieškojo naftos telkinių ir labai skubėjo. Vietiniai gyventojai, kuriuos keliautojas buvo pasamdęs nešikais, pirmąsias dvi kelionės dienas taikstėsi su nervingu baltaodžio skubotumu. Tačiau trečios dienos rytą jie sustojo nebylūs, tarsi suakmenėję. Buvo akivaizdu, jog neturėjo nė mažiausio noro žygiuoti toliau. Nekantrus tyrinėtojas ėmė baksnoti į laikrodį, duodamas nešikų vadovui suprasti, kad reikia kuo greičiau leistis į kelią, nes laikas bėga. - Tai neįmanoma, – ramiu balsu atsakė vadovas. – Šie žmonės pernelyg skubėjo, todėl dabar laukia, kol juos pasivys jų siela.

Mūsų epochos žmonės skuba vis labiau ir labiau. Jie neramūs, pasimetę ir nelaimingi. Nes jų siela liko kažkur toli už nugaros ir nebepajėgia jų prisivyti.


(Ferrero, Bruno. 365 trumpi pasakojimai sielai. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2011, 183p.)
Balsuoti:
 4.5 (22)
Komentarai (0)
Ar tik žodžiai?

Dėl įtampos, susikaupusios šeimyniniame gyvenime, vyras atvyko pas išminčių patarimo.
Pastarasis, įsigilinęs į jo pasakojimą, tarė:
- Išmok išklausyti savo žmoną.
Patarimas giliai įsmigo vyriškiui į širdį. Po mėnesio jis vėl aplankė išminčių, mat norėjo pasakyti, jog klausėsi kiekvieno žmonos ištarto žodžio.
Išminčius nusišypsojo:
- O dabar grįžk namo ir išgirsk kiekvieną žodį, kurio ji nepasako. 

(Ferrero, Bruno. 365 trumpi pasakojimai sielai. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2011, 131p.)
Balsuoti:
 4.5 (55)
Komentarai (0)
Beždžionių gaudymas

Beždžionių medžiotojai sugalvojo nuostabų būdą jas gaudyti.
Pirmiausia jie suranda miško laukymę, kurioje beždžionės dažniausiai renkasi. Įkasę į žemę ilgu siauru kaklu ąsočius, medžiokliai rūpestingai apkaupia juos žeme, žolės paviršiuje palikdami tik atvertas siauras angas. Po to į šiuos indus beria beždžionių mėgiamų ryžių ir uogų.
Medžiokliams pasitraukus, pastarosios tuoj prisistato. Būdamos smalsios iš prigimties jos ima tyrinėti ąsočius ir pastebėjusios juose skanumynus, kiša letenas į vidų, siekdamos pačiupti kiek galima daugiau laimikio. Tačiau indai – siaurakakliai. Tuščia letena lengvai įslysta į ąsotį, o jei sauja pilna, jos ištraukti neįmanoma. Beždžionės neriasi iš kailio, traukdamos grobį, tačiau ištraukti negali.
Tada ir ateina laikas netoliese pasislėpusiems medžiotojams. Jie metasi prie beždžionių ir jas sugauna be vargo. Nors smagurės smarkiai blaškosi, tačiau joms į galvą net nešauna mintis paleisti tai, ką laiko sugniaužusios saujoje.

Kiek daug žmonių praranda gyvenimą, nes bijo atgniaužti saujas ir paleisti tai, ką mano esant vertinga, nors iš tiesų tai – niekniekiai.
Išsipustę ir besišypsantys medžiotojai nesnaudžia: jų spąstai paslėpti blizgančiuose žurnaluose, televizorių ekranuose ir reklaminėse iškabose. Taip tarp mūsų vis daugiau žmonių, kurių delnai sugniaužti, o širdys užgęsusios. 

(Ferrero, Bruno. 365 trumpi pasakojimai sielai. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2011, 127-128p.)
Balsuoti:
 4.8 (58)
Komentarai (2)
Ežių šeimynėlė

Vasarai atėjus, girioje apsigyveno ežių šeimyna. Dienos buvo šiltos, tad ežiai linksmai pramogaudavo medžių paunksmėje. Nupuškuodavo ir už miško, siausdavo laukymėje, tarp gėlių žaisdavo slėpynių, gaudydavo muses, kad prasimaitintų, o nakčiai atslinkus ramiai sumigdavo šalia savo buveinės.
Vieną dieną išvydo krintantį medžio lapą: artinosi ruduo. Lapai krito vis labiau ir labiau. Ežiai sugalvojo naują išdaigą: gaudė krintančius lapus.
Vis labiau šalo. Upę aptraukė plonytis ledo sluoksnis. Iškritęs sniegas užklojo lapus. Ežiai drebėjo iš šalčio, naktimis negalėdavo net užmigti.
Vieną vakarą nusprendė susiglausti ir tokiu būdu sušilti, tačiau bandymas nepasisekė: žaibiškai išsilakstė į skirtingas puses, mat dygliais subadė vienas kitam nosis ir letenėles. Dar kartą nedrąsiai pamėgino priartėti vienas prie kito, tačiau ir vėl nesėkmingai.
Reikėjo rasti būdą sušilti ir išlikti: juk ir paukščiai, ir triušiai, ir kurmiai, ir kiti gyvūnai sušildavo susiglaudę.
Tuomet ežiai ėmė mokytis artėti vienas prie kito įtraukdami spyglius. Iš pradžių sekėsi sunkiai, tačiau ežiai kiekvieną vakarą mėgino vis iš naujo, kol pagaliau jiems pavyko susispausti nesusibadžius.
Žvarbus vėjas daugiau jų nebegąsdino; susiglaudę ežiai šiltai sau miegojo.

Gyvenime labai praverstų kelios taisyklės:
Kadangi gyvenimą nuskaidrina švelnumas, vadinasi verta jo siekti kasdien ...
Atrask gerąsias žmonių savybes, net ir tada, kai jie patys stengiasi jas nuslėpti ...
Nebijok nesutarimų ir barnių: tik mirusieji ir viskam abejingi nesipyksta. 

(Ferrero, Bruno. 365 trumpi pasakojimai sielai. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2011, 119p.)
Balsuoti:
 4.9 (38)
Komentarai (0)
Senyvas žydų šventikas paklausė savo mokinų:
- Pagal ką galima atpažinti akimirką, kai naktis pereina į dieną?
- Gal tai mirksnis, kai jau gali atskirti šunį nuo avies?
- Ne, - papurtė galvą šventikas.
- Gal tai momentas, kai tampa aišku, kur palmė, o kur fikusas?
- Ne, - pakartojo senolis.
- Tai kaipgi? - paklausė mokiniai.
- Kai pažvelgęs į bet kurio žmogaus veidą pamatai jame savo brolį arba seserį. Iki tol tavo širdyje naktis. 

(Ferrero, Bruno. 365 trumpi pasakojimai sielai. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2011, 92p.)
Balsuoti:
 4.8 (46)
Komentarai (0)
Filosofo mokinys atėjo aplankyti savo mokytojo, gulinčio mirties patale.
- Suteik man nors dalelę savo išminties, - paprašė.
Išminčius atvėrė burną ir liepė jaunuoliui pažvelgti vidun.
- Ar matai mano liežuvį? - paklausė.
- Žinoma, - patvirtino mokinys.
- O mano dantys ar yra?
- Ne, - atsakė mokinys.
- Ar žinai, kodėl liežuvis tarnauja žmogui ilgiau nei dantys? Kadangi yra minkštas ir lankstus. Dantys iškrinta pirmiau, nes yra kieti. Štai ir sužinojai, ko verta mokytis. Daugiau neturiu ko pridurti. 

(Ferrero, Bruno. 365 trumpi pasakojimai sielai. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2011, 61-62p.)
Balsuoti:
 4.3 (27)
Komentarai (0)
KAUKĖS

Paplūdimyje susitiko Grožis ir Negražumas.
"Šokime į jūrą maudytis", - pakvietė vienas kitą.
Nusirengę paniro į bangas. Netrukus Negražumas išlipo iš vandens ir apsivilkęs Grožio drabužiais nužingsniavo savais keliais.
Grožis, išlipęs į krantą, nerado savo drabužių, tačiau buvo labai drovus ir nenorėjo likti nuogas. Tad apsivilko Negražumo apdarus ir nuėjo savais keliais (Kahlil Gibran)

Dar ir šiandien žmonės juos painioja.
Vis dėlto esti mačiusių Grožio veidą ir jį atpažįstančių, nepaisant jo drabužių. Ir esti tokių, kurie atpažįsta Negražumo veidą ir kurių neapgauna jo apdarai. 

(Ferrero, Bruno. 365 trumpi pasakojimai sielai. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2011, 39p.)
Balsuoti:
 4.9 (47)
Komentarai (0)
Surasta: 21
1 2 3