Ferrero, Bruno

Ar tik žodžiai?

Dėl įtampos, susikaupusios šeimyniniame gyvenime, vyras atvyko pas išminčių patarimo.
Pastarasis, įsigilinęs į jo pasakojimą, tarė:
- Išmok išklausyti savo žmoną.
Patarimas giliai įsmigo vyriškiui į širdį. Po mėnesio jis vėl aplankė išminčių, mat norėjo pasakyti, jog klausėsi kiekvieno žmonos ištarto žodžio.
Išminčius nusišypsojo:
- O dabar grįžk namo ir išgirsk kiekvieną žodį, kurio ji nepasako. 

Beždžionių gaudymas

Beždžionių medžiotojai sugalvojo nuostabų būdą jas gaudyti.
Pirmiausia jie suranda miško laukymę, kurioje beždžionės dažniausiai renkasi. Įkasę į žemę ilgu siauru kaklu ąsočius, medžiokliai rūpestingai apkaupia juos žeme, žolės paviršiuje palikdami tik atvertas siauras angas. Po to į šiuos indus beria beždžionių mėgiamų ryžių ir uogų.
Medžiokliams pasitraukus, pastarosios tuoj prisistato. Būdamos smalsios iš prigimties jos ima tyrinėti ąsočius ir pastebėjusios juose skanumynus, kiša letenas į vidų, siekdamos pačiupti kiek galima daugiau laimikio. Tačiau indai – siaurakakliai. Tuščia letena lengvai įslysta į ąsotį, o jei sauja pilna, jos ištraukti neįmanoma. Beždžionės neriasi iš kailio, traukdamos grobį, tačiau ištraukti negali.
Tada ir ateina laikas netoliese pasislėpusiems medžiotojams. Jie metasi prie beždžionių ir jas sugauna be vargo. Nors smagurės smarkiai blaškosi, tačiau joms į galvą net nešauna mintis paleisti tai, ką laiko sugniaužusios saujoje.

Kiek daug žmonių praranda gyvenimą, nes bijo atgniaužti saujas ir paleisti tai, ką mano esant vertinga, nors iš tiesų tai – niekniekiai.
Išsipustę ir besišypsantys medžiotojai nesnaudžia: jų spąstai paslėpti blizgančiuose žurnaluose, televizorių ekranuose ir reklaminėse iškabose. Taip tarp mūsų vis daugiau žmonių, kurių delnai sugniaužti, o širdys užgęsusios. 

Ežių šeimynėlė

Vasarai atėjus, girioje apsigyveno ežių šeimyna. Dienos buvo šiltos, tad ežiai linksmai pramogaudavo medžių paunksmėje. Nupuškuodavo ir už miško, siausdavo laukymėje, tarp gėlių žaisdavo slėpynių, gaudydavo muses, kad prasimaitintų, o nakčiai atslinkus ramiai sumigdavo šalia savo buveinės.
Vieną dieną išvydo krintantį medžio lapą: artinosi ruduo. Lapai krito vis labiau ir labiau. Ežiai sugalvojo naują išdaigą: gaudė krintančius lapus.
Vis labiau šalo. Upę aptraukė plonytis ledo sluoksnis. Iškritęs sniegas užklojo lapus. Ežiai drebėjo iš šalčio, naktimis negalėdavo net užmigti.
Vieną vakarą nusprendė susiglausti ir tokiu būdu sušilti, tačiau bandymas nepasisekė: žaibiškai išsilakstė į skirtingas puses, mat dygliais subadė vienas kitam nosis ir letenėles. Dar kartą nedrąsiai pamėgino priartėti vienas prie kito, tačiau ir vėl nesėkmingai.
Reikėjo rasti būdą sušilti ir išlikti: juk ir paukščiai, ir triušiai, ir kurmiai, ir kiti gyvūnai sušildavo susiglaudę.
Tuomet ežiai ėmė mokytis artėti vienas prie kito įtraukdami spyglius. Iš pradžių sekėsi sunkiai, tačiau ežiai kiekvieną vakarą mėgino vis iš naujo, kol pagaliau jiems pavyko susispausti nesusibadžius.
Žvarbus vėjas daugiau jų nebegąsdino; susiglaudę ežiai šiltai sau miegojo.

Gyvenime labai praverstų kelios taisyklės:
Kadangi gyvenimą nuskaidrina švelnumas, vadinasi verta jo siekti kasdien ...
Atrask gerąsias žmonių savybes, net ir tada, kai jie patys stengiasi jas nuslėpti ...
Nebijok nesutarimų ir barnių: tik mirusieji ir viskam abejingi nesipyksta. 

Senyvas žydų šventikas paklausė savo mokinų:
- Pagal ką galima atpažinti akimirką, kai naktis pereina į dieną?
- Gal tai mirksnis, kai jau gali atskirti šunį nuo avies?
- Ne, - papurtė galvą šventikas.
- Gal tai momentas, kai tampa aišku, kur palmė, o kur fikusas?
- Ne, - pakartojo senolis.
- Tai kaipgi? - paklausė mokiniai.
- Kai pažvelgęs į bet kurio žmogaus veidą pamatai jame savo brolį arba seserį. Iki tol tavo širdyje naktis. 

Filosofo mokinys atėjo aplankyti savo mokytojo, gulinčio mirties patale.
- Suteik man nors dalelę savo išminties, - paprašė.
Išminčius atvėrė burną ir liepė jaunuoliui pažvelgti vidun.
- Ar matai mano liežuvį? - paklausė.
- Žinoma, - patvirtino mokinys.
- O mano dantys ar yra?
- Ne, - atsakė mokinys.
- Ar žinai, kodėl liežuvis tarnauja žmogui ilgiau nei dantys? Kadangi yra minkštas ir lankstus. Dantys iškrinta pirmiau, nes yra kieti. Štai ir sužinojai, ko verta mokytis. Daugiau neturiu ko pridurti. 

KAUKĖS

Paplūdimyje susitiko Grožis ir Negražumas.
"Šokime į jūrą maudytis", - pakvietė vienas kitą.
Nusirengę paniro į bangas. Netrukus Negražumas išlipo iš vandens ir apsivilkęs Grožio drabužiais nužingsniavo savais keliais.
Grožis, išlipęs į krantą, nerado savo drabužių, tačiau buvo labai drovus ir nenorėjo likti nuogas. Tad apsivilko Negražumo apdarus ir nuėjo savais keliais (Kahlil Gibran)

Dar ir šiandien žmonės juos painioja.
Vis dėlto esti mačiusių Grožio veidą ir jį atpažįstančių, nepaisant jo drabužių. Ir esti tokių, kurie atpažįsta Negražumo veidą ir kurių neapgauna jo apdarai. 

DU ŽYDRI AKMENĖLIAI

Du kaštono dydžio akmenėliai gulėjo upokšnio seklumoje ... jie buvo ryškiai žydros spalvos. Kai juos paglostydavo saulės spindulys, jie sužvilgėdavo tarsi dangaus gabalėliai, nukritę į vandenį ... jie buvo nepakenčiami didžiuokliai. Ištisas dienas svarstė, kuo taps, kai kas nors juos suras.
- Mus būtinai įsegs į vėrinį kartu su kitais brangakmeniais, tokiais kaip mes!
- Atsidursime ant balto laibo iškilios damos pirštelio...
- Olandijos karalienės karūnoje...
- Ant Anglijos princo kaklaryšio segtuko...
- Prabangūs viešbučiai, kruizai, šokiai, šventės, priėmimai... Nukeliausime į Katmandu!
Vieną gražų rytą, saulės spinduliams žaidžiant su vandens purslų nėriniais šalia didžiųjų akmenų, į vandenį paniro žmogaus ranka ir ištraukė du žydrus akmenėlius.
- Valio! - suriko abu vienu balsu. - Iškeliaujam!
Jie atsidūrė kartono dėžėje drauge su kitais spalvotais akmenimis ... Po to viena ranka juos ištraukė ir nelemtai prispaudė prie sienos tarp kitų akmenėlių ant siaubingai lipnios cemento juostos.
- Ei! Atsargiau! Mes brangūs! - šaukė žydrieji akmenėliai Tačiau stambūs plaktuko dūžiai juos dar giliau nugramzdino į cementą.
Akmenėliai raudojo, maldavo, grasino. Tuščios pastangos. Du žydri akmenėliai liko pritvirtinti prie sienos. Nuo užplūdusio apmaudo ir nusivylimo jie ėmė žaižaruoti violetine spalva ... Laikas ėmė slinkti labai iš lėto ... akmenėliai neprarado ryžto. Susibičiuliavo su vandens srovele, kartkartėmis juos užliedavusia. Kai įsitikino vandens palankumu, paprašė didžiausios paslaugos, kokios tik galėjo trokšti:
- Malonėk įsismelkti po mumis. Ir atplėšk mus nuo tos prakeiktos sienos! ...
Vanduo dėjo visas pastangas ir po kelių mėnesių akmenėliai savo cemento nišoje jau galėjo pajudėti.
Pagaliau vieną drėgną vėsią naktį bum! Bum!: du akmenėliai nukrito žemėn.
- Laisvė!
Atsidūrę ant grindų, metė žvilgsnį aukštyn, į savo buvusį kalėjimą.
- Oooooo..!
Pro didelį langą sklindanti mėnesiena apšvietė įspūdingą mozaiką. Iš tūkstančių spalvotų akmenėlių buvo sudėta mūsų Viešpaties figūra ... buvo pats gražiausias ... kokį du akmenėliai kada nors buvo matę. Tačiau veide, švelniame Viešpaties veide buvo kažkas keista. Jis atrodė tarsi aklas. Jo akyse trūko vyzdžių!
- O ne!
Du akmenėliai suprato. Tai jie buvo ... vyzdžiai. Kaip gražiai ten aukštai jie atrodė ir spindėjo, kaip traukė susižavėjusių stebėtojų žvilgsnius... karčiai apgailėjo savo sprendimą. Kaip paikai jie pasielgė!
Ryte išsiblaškęs zakristijonas užkliuvo už akmenėlių. Kadangi prieblandoje ir dulkėse visi akmenys atrodė vienodi, pakėlė juos ir bambėdamas įmetė į šiukšlių dėžę.

KAIP ŽEMAI BENUKRISTUM, VISTIEK LIKSI DIEVO AKIŲ VYZDYS. 

IŠMINTIS

Gyveno sykį karalius; daugelį metų jis kariavo ir plėtė savo karalystės ribas. Sulaukęs šešiasdešimties suvokė, jog per savo gyvenimą ne kažin ką sužinojo apie patį gyvenimą ir egzistencijos prasmę. Sušaukė ministrus, patarėjus ir įsakė:

- Paimkite visus pinigus iš mano seifo ir keliaukite į keturias pasaulio puses ieškoti išminties knygų; norėčiau pagaliau pažinti tikrąją gyvenimo išmintį.

Pavaldiniai pasiėmė aukso maišus ir leidosi į kelią visomis žemės kryptimis. Grįžo po septynerių metų, varydami keturiasdešimt kupranugarių, kraute apkrautų įvairiausiomis knygomis - didelėmis ir mažomis. Milžiniškas retų knygų kalnas. Visa tai išvydęs, karalius sušuko:

- Man šešiasdešimt septyneri metai, nespėsiu tiek visko perskaityti. Padarykite man šių veikalų santrauką!

Sukviesti gabiausi mokslininkai pasinėrė į darbą ir po septynerių metų įteikė valdovui puikią viso šio išminties lobyno santrauką. Tačiau toji santrauka buvo tokia didžiulė, kad jai panešti reikėjo septynių kupranugarių.

- Man jau septyniasdešimt ketveri, - palingavo galvą karalius. - Neturiu tiek laiko, kad viską perskaityčiau. Padarykite dar vieną santrauką!

Buvo padaryta santraukos santrauka. Tam prireikė dar septynerių metų, o po jų mokslo vyrai teturėjo krovinį vienam kupranugariui.

 - Man jau daugiau kaip aštuoniasdešimt, - tarė vis labiau silpstantis valdovas. - Mano akys pavargusios. Niekaip nepajėgčiau perskaityti šių knygų. Sutraukite viską dar labiau!

Žinovai vėl ėmėsi darbo. Septynerius metus dieną naktį sėdėjo palinkę prie sudėtingų raštų. Galiausiai jiems pavyko sudėti visą pasaulio išmintį į vieną knygą. Tuo metu pas išminčius atbėgo sargybinis:

- Greičiau neškite knygą karaliui. Jis miršta.

Valdovas jau buvo sulaukęs aštuoniasdešimt aštuonerių ir gulėjo savo lovoje apimtas agonijos. Mokslingiausiasis iš visų palenkė ausį prie karaliaus lūpų ir išgirdo silpną valdovo šnabždesį:

- Būk malonus, perduok man vienu sakiniu visą pasaulio išmintį, visą žinojimą...

- Štai, jūsų didenybe: „Išgyvenk esamą akimirką".

Dažnas iš mūsų niekada nelaimės svarių apdovanojimų. Netaps milijonieriumi, nedainuos Eurovizijoje, nebus išrinktas prezidentu, negaus Nobelio premijos. Tačiau mums visiems gali suteikti džiaugsmo malonios gyvenimo smulkmenos. Švelnus rankos spustelėjimas. Bučinys į skruostą. Mėnulio pilnatis. Laisva vieta mašinų stovėjimo aikštelėje. Spragsintis židinys. Spalvingas saulėlydis. Mėgaukis mažomis gyvenimo saldybėmis. Jų yra apsčiai kiekvienam.

Yra 27 dalykai, jų nevalia sakyti tiems, kuriuos mylite: „Juk įspėjau, kad taip ir bus. Tu visai kaip tavo motina. Tu nuolatos surūgęs. Na ir nusišnekėjai. Pats dėl visko kaltas. Ko ir vėl nepatenkintas? Liaukis žliumbęs dėl niekų. Ką bedaryčiau, tau visada viskas negerai. Ko nusipelnei, tą ir turi. Kodėl tu manęs niekada nepaklausai? Pasistenk būti atsakingesnis. Apie ką gi taip įsisvajojai? Su tavimi neįmanoma! Nesuprantu, kuriems galams su tavim susidėjau. Nors aiškinu tau viską iki užkimimo, mano žodžiai atsimuša kaip žirniai į sieną. Padarysiu taip, kaip norėsiu. Jei nepatinka, kraustykis gyventi kitur. Tu niekada nepabaigi visko iki galo. Na ir leptelėjai kvailystę ! Vienintelis dalykas, kurį sugebi - tai galvoti apie save. Jei mane iš tikrųjų mylėtum, taip padarytum. Kalbi kaip mažas vaikas. Keiti savo nuomonę pagal vėjo kryptį. Eik išgerti raminamųjų. Koks tavo reikalas? Nesuprantu tavo paistalų. Manai, tavo žodis visada turi būti paskutinis?"

Yra 37dalykai, juos reikia sakyti tiems, kuriuos mylite: „Puikiai atliktas darbas. Tu - nuostabus. Buvo puiku. Šiandien iš tavęs trykšte trykšta energija. Tu - neatsiejama mano dalis. Aš labai vertinu tai, ką man esi padaręs per šiuos metus. Tu esi tai, kas mano gyvenime svarbiausia, svarbiau už vaikus, už karjerą, už draugus, už viską. Aš laimingas, kad susituokiau su tavimi. Tu mano geriausias draugas iš visų, kuriuos turiu. Jei galėčiau pasukti laiką atgal, ištekėčiau už tavęs dar kartą. Šiandien noriu leisti laiką tik su tavimi. Man labai tavęs trūko. Visą dieną nesilioviau apie tave galvojęs. Nuostabu pabusti šalia tavęs. Visada tave mylėsiu. Man patinka tavo akių švytėjimas, kai šypsaisi. Šiandien gražiai atrodai, kaip ir visada. Aš pasitikiu tavimi. Žinau, kad visada galėsiu tavimi remtis. Tavo dėka jaučiuosi gerai. Didžiuojuosi, kad tu - su manimi. Atsiprašau! Aš suklydau. Kas tau labiau patiktų? Ką ketini daryti? Man malonu klausytis tavęs. Tu tokia ypatinga. Neįsivaizduoju savo gyvenimo be tavęs. Noriu, kad tau būtųgera su manimi. Kuo galėčiau tau padėti? Melskis už mane. Šiandien už tave meldžiausi. Man brangi kiekviena akimirka, praleista su tavimi. Ačiū už tavo meilę. Ačiū, kad priimi mane tokį, koks esu. Ačiū, kad esame drauge. Su tavimi mano gyvenimas yra gražesnis."

Akvariume gyveno dvi auksinės žuvelės. Tingiai plaukiodamos ratu, jos turėjo laiko ir pafilosofuoti. Sykį viena paklausė:
- Ar tu tiki Dievą?
- Žinoma!
- Iš kur žinai, kad jis yra?
- O kas gi kitas, tavo manymu, kasdien
keičia akvariumo vandenį?