... genijai dažnai būna susižavėjimo, nuostabos, bet ne meilės objektai. 
Adler, Alfred
 


Charakteris
Pasąmonė
Savęs pažinimas
Savivertė
Saviraiška
Valia
Saviugda

Asmenybė

Kad "atrastume savo širdį" ir atgautume šį mūsų tikrosios tapatybės suvokimą, reikia pripažinti, jog mūsų išorinis, kasdienis dažniausiai yra kaukė ir klastotė. 

(Merton, Thomas. Kontempliatyvioji malda. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2005, 86p.)
Balsuoti:
 4.3 (4)
Komentarai (0)
Yra tokių vėjavaikiškų ir tuščių žmonių, kurie negali turėti nei tikrų ydų, nei brangintinų ypatybių.  

(Larošfuko, Fransua de. Mintys. Vilnius: Vaga. 1968, 109p.)
Balsuoti:
 3.5 (2)
Komentarai (0)
Mes taip atpratom nuo spalvingų žmonių, kad sutikę daugialypę asmenybę, visiškai sutrinkam. Mūsų gyvenimas toks monotoniškas, o žmonės tokie banalūs, kad visai pamiršom pasaulio įvairovę. Mes taip įpratom prie vienareikšmių personažų, kad, sutikę kitokį, nebežinom nei kaip elgtis, nei ką galvoti. 

(Gavelis, Ričardas. Jauno žmogaus memuarai. Vilnius: Vaga. 1991, 82p.)
Balsuoti:
 4.8 (10)
Komentarai (0)
Asmenybė ir jaunesnė, ir senesnė už civilizaciją. Be tam tikrų gabumų, turinčių paklausą šiais laikais,kiekvienas turi dar ir N skaičių nežinomų - jau nebereikalingų ar dar nereikalingų - gabumų užuomazgų.
Mes esame nebylių mįslių kapinės. Jeigu nebūtų to didžiulio, neapibrėžto, paslaptingo smegenų pertekliaus, kaitinamo žmonių galvose, kaip galėtų Istorija kiekvienoje epochoje surasti sau reikalingų genijų, visuomet skirtingų ir nepanašių?
Argi neaišku, kad kiekvienas žmogus yra nepalyginamai didesnis, platesnis, gilesnis už tai, kaip jis gali pasireikšti, ar tai būtų profesija, eilėraščiai ar išvaizda? Vertinimo kuoliukai, ant kurių mes smaigstome vieni kitus, juokingai maži ir buki. Mumyse glūdinčią neatskleistą paslaptį, nepakartojamą praeities, dabarties, ateities krešulį - verta mylėti! 

(Levis, Vladimiras. Menas būti savimi. Vilnius: Mokslas. 1977, 11p.)
Balsuoti:
 4.2 (5)
Komentarai (0)
Laisviausi ir natūraliausi mūsų sielos veiksmai yra patys gražiausi. 

(Montenis, Mišelis de. Esė. Vilnius: Mintis. 1983, 191p.)
Balsuoti:
 4.6 (5)
Komentarai (0)
Viena didžiųjų Tayloro temų - asmens tapatumo problema. Nuo pirmųjų, psichologinei problematikai skirtų darbų, Tayloras stengiasi įrodyti, kad asmens tapatumo suvokimas neatskiriamas nuo tam tikrų vertybinių horizontų egzistavimo. Asmenybe individą padaro ne jo psichologiniai, bet moraliniai sugebėjimai, t.y. santykis su gėriu ir blogiu ... Moralė yra ta erdvė, kuri mus padaro asmenybėmis. Istoriškai kinta tos erdvės išraškos, bet neįmanoma, kad visiškai išnyktų pagrindiniai ją nužymintys orientyrai. Tik tokių orientyrų padedami mes sugebame žmogaus vertą gyvenimo būdą atskirti nuo mūsų moralinius sugebėjimus žeminančių ir iškraipančių gyvenimo formų. 

Balsuoti:
 3.3 (3)
Komentarai (0)
Asmenybė yra moderniosios psichologijos sukurta sąvoka, skirta žmogaus elgesiui aiškinti. Vieno bendrai priimto asmenybės apibrėžimo nėra, tačiau pagrindinę sąvokos mintį būrų galima apibūdinti taip: stabili žmogaus vidinių savybių visuma, lemianti jo elgesį. 

(Legkauskas, Visvaldas. Socialinė psichologija. Vilnius: Vaga. 2012, 138p.)
Balsuoti:
 5.0 (4)
Komentarai (0)
Sveiko asmens elgesį mažiausiai nulemia nerimas, baimė, nesaugumas, kaltė, gėda, o daugiau - tiesa, logika, teisingumas, tikrovė, sąžiningumas, tinkamumas, grožis ... etc. 

(Maslow, Abraham H.. Motyvacija ir asmenybė. Vilnius: Apostrofa. 2006, 335p.)
Balsuoti:
 5.0 (6)
Komentarai (0)
Čia, žemėje, tenka gyventi kelis gyvenimus. Nelengva. Psichologiškai aiškinant, gimusius mus sudaro daugybė laisvų dalelių. Augti - rinkti tas daleles į krūvą, tikintis tapti vientisu žmogumi. Nors nuobodokai nuskambės, bet sielos branda ir yra kraštutinumų derinimas. Kraštutinumai - tai ir vaiko fantazijos apie visagalybę ir naikinimą. 

(Skarderud, Finn. Nerimas: klajonės po modernųjį Aš. Vilnius: Tyto alba. 2010, 7p.)
Balsuoti:
 5.0 (2)
Komentarai (0)
Iš principo jau įsitikinome, kad tai, kuo žmogus yra, prie jo laimės prisiededa kur kas svariau nei tai, ką jis turi, arba kuo yra laikomas. Juk visada svarbu, kuo žmogus yra ir kas sudaro jo esmę, nes jo individualybė lydi jį kiekviename žingsnyje ir nuspalvina visus jo išgyvenimus. Šiaip ar taip, žmogaus dvasinio pasitenkinimo šaltinis pirmiausia yra jis pats; tai pasakytina apie fizinius, o juo labiau apie dvasinius malonumus ... Taigi jei individualybė skurdi, tai ir visi malonumai yra tarsi brangūs vynai burnoje, kurioje dar tebejaučiamas tulžies skonis. Todėl ir džiaugsmuose, ir varguose - išskyrus dideles nelaimes - žmogui nepalyginamai svarbiau ne tai, kas gyvenime nutinka, o tai, kaip jis viską suvokia, kitais žodžiais tariant, visais atžvilgiais lemia jo pagavumo pobūdis ir laipsnis. Žmogaus vidinis pasaulis, jo dvasia, žodžiu, - asmenybė ir jos vertė yra vienintelis ir tiesioginis žmogaus laimės ir pasitenkinimo šaltinis. Visa kita - šalutiniai veiksniai, todėl jų aktyvumą galima nuslopinti, o asmenybės veikimo nesustabdysi niekada.

(Šopenhaueris, Artūras. Gyvenimo išminties aforizmai. Vilnius: Tyto alba. 2007, 23p.)
Balsuoti:
 4.5 (8)
Komentarai (0)
Surasta: 23
1 2 3