Esė

Negaliu atsikratyti minties, kad pati geriausia yra malonumo ir būtinybės santuoka, dėl kurios, anot vieno senovės rašytojo, visus savo sumanymus dievai įvykdydavo iki galo. 

Kai kurie žmonės stengiasi pakilti aukščiau savo esybės ir tarsi pasprukti nuo savo žmogiškos prigimties. Kokia nesąmonė: užuot pavirtę angelais, jie pavirsta žvėrimis; užuot save išaukštinę, jie save pažemina. Visi tokie anapusiniai polinkiai mane gąsdina taip pat; kaip ir neapasiekiamos kalnų viršūnės... 

Kad ir ką vaizduotų žmogus, drauge jis visada vaizduoja save patį. 

Kiekviename darbe vien nusimanymu ir uolumu, jei gamta nepridėjo dar kai ko, nedaug ką pasieksi. 

Puiki atmintis dažnai būna susijusi su menku protu. 

Gyvenimas pats savaime nėra nei gėris, nei blogis, o tik jų buveinė; koks jis bus, priklausys nuo mūsų pačių. 

Lygybė yra pirmasis žingsnis teisingumo link.

Stebuklų esama tik dėl to, kad mes nepakankamai pažįstame gamtą, o ne dėl to, kad jie jai būdingi.

Išminčius turi kiek galėdamas ginti savo dvasią nuo visokios priespaudos, kad išsaugotų jos laisvę ir galimybę savarankiškai spręsti apie viską...

Tai, kas nežinoma, - puikiausia dirva apgaulei. Tereikia išgirsti pasakojimą apie kokį nors keistą reiškinį, ir mes juo patikime; tokie pasakojimai griauna įprastą mūsų logiką, ir mes negalime jų paneigti. Dėl to, sako Platonas, daug lengviau sužavėti klausytojus pasakojimais apie dievus negu apie žmones, nes klausytojų neišmanymas palieka daug vietos vaizduotei. Todėl žmonės niekuo taip tvirtai netiki, kaip tuo, ką jie mažiausiai žino...