Pasąmonė

Kad ir ką vaizduotų žmogus, drauge jis visada vaizduoja save patį. 

1903 m. dar kartą į rankas paėmiau "Sapnų aiškinimą" ir atradau sąsajų su mano paties idėjomis. Kas mane labiausiai sudomino šioje knygoje, tai iš neurozių psichologijos kilusios sąvokos "išstūmimo mechanizmas" pavartojimas tyrinėjant sapnus. Man tai buvo svarbu, nes žodžių asociacijos eksperimentų metu dažnai susidurdavau su išstūmimo reiškiniu. Į kai kuriuos žodžius-dirgiklius pacientai arba nerasdavo jokio asociatyvaus atsakymo, arba pateikdavo jį tik po neįprastai ilgo reakcijos laiko. Kaip vėliau paaiškėjo, tai atsitikdavo kiekvieną kartą, kai žodis-dirgiklis paliesdavo kokią nors dvasinę žaizdą ar vidinį konfliktą. 

Svarbiausia yra atskirti sąmonę nuo pasąmoninių turinių. Lengviausiai tai pavyks, jei juos suasmeninsime, o po to užmegsime sąmoningą santykį su jais. Tik taip įmanoma nepasiduoti pasąmonės įtakai. Tai nėra itin sunku, nes pasąmonės turiniai pasižymi tam tikru savarankiškumu. Visai kas kita, jei pasiduodame kraštutinumui ir imame šiuos turinius laikyti absoliučiai savarankiškais. Vis dėlto tik taip galima bendrauti su pasąmone. 

Tavo pasąmonis yra lyg koks sodas, kur turi žiūrėti, ką jame pasodini. Kiekviena mintis, kiekvienas jausmas, kiekviena įtaka yra pasąmonyje pasėta sėkla, kuri neša tuos pačius vaisius, kaip ir jis pats. Vistiek kokias sėklas sėji: neturtą ar turtą, pasisekimą ar nepasisekimą, laimę ar nelaimę, - pjauni, ką pasėjai.  

Tačiau miego metu mūsų dieninis pasaulis tampa lygiai tokiu pačiu pasąmoniniu, kaip naktinis pasaulis dienos metu.

Pasąmonė nėra nei mitinė genetiškai paveldėtų išgyvenimų karalystė, kaip manė K. G. Jungas, nei iracionalių libido jėgų buveinė, kaip teigė Froidas. Ją reikėtų aiškinti pagal principą: „Ką galvojame ir jaučiame priklauso nuo to, ką veikiame“.