Skarderud, Finn

Manau, vienas svarbiausių veiksnių - noras patikti. Turbūt viskas yra štai taip paprasta. Norime, kad kas nors mus įvertintų. Man atrodo, daugelį mano veiksmų lemia noras kam nors patikti. Nors esu suaugęs žmogus, aš vis dar viliuosi, kad tėvas įvertins daugumą mano laimėjimų. Svarstau: juokinga save vadinti nepriklausoma asmenybe, kai šitaip smarkiai priklausai nuo kitų. Man reikia meilės ir pagyrų, aš noriu, kad man kas nors globėjiškai priešintųsi. Mano galva, nepriklausomų asmenybių apskritai nėra. Gal autistai yra išimtis, nors kai gerai pamąstau, tuo visiškai netikiu. Baisiai įdomu, kaip nepriklausomų asmenybių mitas šitaip išplito. 

Aš vartoju šią savoką, suvokdamas narcisizmą kaip būtiną savimeilę. Ji būtina, ji gali būti tiek sveikos formos, tiek nesveikos. Nesveikas narcisizmas - nerealus savigarbos išpūtimas, kai ši iš tikrųjų tėra nestabili ir menkavertė. Tai kartu ir žemesnė padėtis, , ir pranašumas.Narcisizmas nėra vien tik savęs aukštinimas, pervertinant savo charakterio bruožus ir reikšmingumą. Tai ir desperatiška strategija, padedanti išgyventi vidinio skaidymosi grėsmę. Tas, kuris iškelia save, dažnai neigia priklausymą nuo kitų. Ir kiti gali tapti savęs įtvirtinimo instrumentais.
Taigi tai yra elgsenos problema - kartu ir priežastis, ir poveikis. 

Čia, žemėje, tenka gyventi kelis gyvenimus. Nelengva. Psichologiškai aiškinant, gimusius mus sudaro daugybė laisvų dalelių. Augti - rinkti tas daleles į krūvą, tikintis tapti vientisu žmogumi. Nors nuobodokai nuskambės, bet sielos branda ir yra kraštutinumų derinimas. Kraštutinumai - tai ir vaiko fantazijos apie visagalybę ir naikinimą.