Žmonės

- Ar manote, - paklausė Kandidas, - kad žmonės visados vienas kitą žudė, kaip daro šiandien? Kad visados jie buvo melagiai, sukčiai, ištižėliai, plėšikai, smurtininkai, išdavikai, nedėkingi, nepastovūs, pavyduoliai, smaližiai, girtuokliai, šykštuoliai, garbėtroškos, kraugeriai, šmeižikai, ištvirkėliai, fanatikai, veidmainiai ir kvailiai?
- O ar jūs manote, - paklausė Martenas, - kad vanagai, užtikę balandžius, visados juos draskydavo? 

Žmonės man atrodė tokie pat nemąstantys kaip ir gyvuliai. Jie į žemę arba į medžius žvelgė tik tam, kad pamatytų, ką ir kokiam tikslui galima panaudoti. Kaip ir gyvuliai jie būrėsi į bandas, poravosi, kivirčijosi tarp savęs ir nematė, jog gyvena kosmose, Dievo pasaulyje, amžinybėje, kur viskas gimsta ir viskas jau mirę. 

Mes visi turime tą patį Dievą. Vieną dieną žmonės šiame mažyčiame žemės rutulyje liausis keikę, žeidę ir žudę vienas kitą, ir suvoks, kad mes visi priklausome tai pačiai montažo linijai it mašinos, kad ir kaip skirtųsi mūsų sparnai, ratai ar dažų spalva. Mes visi esame tikri broliai ir seserys. Mes visi liejame ašaras, visi šypsomės, visi jaučiame skausmą, visi išalkstame. Nė vienas negalime priglausti galvos prie pagalvės naktį be vilties, kad kitą dieną ištiesime ranką kitai žmogiškai būtybei. Net ir tai, kas atrodo nereikšminga, kaip apsikabinimas, - jei neturi su kuo dalintis jausmais, - gali būti brangi dovana.  

Šitie nauji gestai Rodiną ypač domino. Jie buvo nekantrūs. Kaip žmogus, ilgai ieškąs kokio daikto, vis labiau trinka, darosi vis labiau išsiblaškęs, vis labiau skuba ir viską aplink save griauna, suversdamas kupetą daiktų, kuriuos jis ištraukia iš jųjų tvarkos lyg mėgindamas priversti ir juos drauge ieškoti, taip ir gestai žmonijos, negalinčios atrasti savo prasmės, pasidarė nekantresni, nervingesni, skubresni ir staigesni. O visi sujaukti būties klausimai metosi aplink ją. tačiau, kita vertus, jos judesiai sykiu pasidarę ir ne tokie tvirti. Jie nebeturi to gimnastinio ir ryžtingo tiesumo, su kuriuo viską stvėrė abkstesni žmonės. Jie nebepanašūs į tuos judesius, kurie saugomi senose skulptūrose, į tuos gestus, kur svarbūs buvo tiktai pradžios ir pabaigos taškai. Tarp tų dviejų paprastų momentų įsiterpė nesuskaitoma gausybė perėjimų, ir pasirodė, kad kaip tik tose tarpinėse būklėse vyksta šiandieninio žmogaus gyvenimas, jo veikla ir jo nesugebėjimas veikti.  

Hoferio dėsnis: Kai žmonės laisvi ir gali daryti ką tik nori, jie mėgdžioja vienas kitą. 

Katzo dėsnis: Žmonės ir tautos racionaliai elgsis tik tada, kai nebus kitos išeities. 

- Žmonės - tai liokajai. Jei tarp jų yra bent vienas, panašus į šeimininką, esama ir kitų, kurie sprogsta iš tuštybės... O tie, kurie prieš nieką nesilenkia, sėdi kalėjimuose ar guli po žeme... kalėjimas ir žemė skirta jiems vieninteliams... o keliaklupsčiavimas - visiems kitiems... 

Yra tik dvi rūšys žmonių: vieni - teisieji, laikantys save nusidėjėliais, kiti - nusidėjėliai, laikantys save teisiais. 

Žmonės nerado būdo patenkinti savo geismingumą be skriaudos kitiems. 

Visi žmonės natūraliai vienas kito nekenčia. Jie kaip išmanydami kinkosi geismingumą tarnauti viešajai gerovei. Tačiau tai vien apgaudinėjimas ir klaidingas meilės įvaizdis. Iš tiesų tai ne kas kita kaip neapykanta.