Kaip vyno statinės sprogsta pačios, šilumos jėga išmesdamos į viršų visa, kas guli ant dugno, taip, kaitinant vynui, atsiskleidžia ir pasirodo giliai širdyje padėtos paslaptys. 
Seneca, Lucius Annaeus
 


Atsiminimai, vizijos, apmąstymai

Mano gyvenimas - tai pasąmonės saviraiškos istorija. Visa, kas glūdi pasąmonėje, siekia aktualizuotis, o asmenybė taip pat nori evoliucionuoti iš savo pasąmoninės būklės ir išgyventi save kaip visumą.  

(Jung, Carl Gustav. Atsiminimai, vizijos, apmąstymai. Vilnius: Margi Raštai. 2010, 17p.)
Balsuoti:
 4.1 (7)
Komentarai (0)
Žmogus yra psichinis procesas, kurio mes nevaldome arba valdome tik iš dalies. Todėl negalime nieko galutinai nuspręsti, nei apie savo gyvenimą. Jei galėtume - žinotume apie save viską, tačiau geriausiu atveju tai būtų iliuzija. iš tikrųjų, niekada nežinome, kaip viskas įvyko. Gyvenimo istorija prasideda kažkur, tam tikrame taške, kurį vos galime prisiminti, tačiau jau tuomet viskas mums atrodė labai sudėtinga. Taip pat nežinome, kas mūsų gyvenime įvyks ateityje. taigi istorija neturi pradžios, o jos tikslą galime nuspėti tik apytikriai. 

(Jung, Carl Gustav. Atsiminimai, vizijos, apmąstymai. Vilnius: Margi Raštai. 2010, 18p.)
Balsuoti:
 4.1 (8)
Komentarai (0)
Žmogaus gyvenimas - tai abejotinas eksperimentas. Jei spręsime kiekybiškai, visos žmonijos atžvilgiu, jis pasirodys didingas. O pavienio žmogaus gyvenimas yra toks trumpas, toks nepakankamas, kad tiesiog nuostabu, kaip kas nors išviso gali egzistuoti ir vystytis. Šis faktas man padarė didžiulį įspūdį dar seniai, kai buvau jaunas medicinos studentas. Laikiau tiesiog stebuklu, kad dar nesu pirma laiko sunaikintas.
Gyvenimas man visados atrodė lyg augalas, gyvenantis savo šaknies dėka. Jo tikrasis gyvenimas nematomas, jis slypi šaknyje. Tai, kas išauga virš žemės, gyvuoja tik vasarą. Rudenį jo nebelieka - tai trumpalaikis reiškinys. Mintis apie nesibaigiantį gyvenimo ir civilizacijų gimimą ir išnykimą palieka mums absoliutaus menkumo įspūdį. Vis dėlto niekada nepraradau nuojautos, kad kažkas už šio amžino kitimo gyvena ir išlieka. tai, ką regime, yra žiedas, kuris nuvysta. o šaknis išlieka.  

(Jung, Carl Gustav. Atsiminimai, vizijos, apmąstymai. Vilnius: Margi Raštai. 2010, 18-19p.)
Balsuoti:
 4.2 (13)
Komentarai (0)
Jei skaitytojas nori geriau pažinti šių laikų istoriją, tegul pasiskaito tų, kurie ją išgyveno ir aprašė, raštus arba tegul suranda žmogų, kuris ją papasakotų.  

(Jung, Carl Gustav. Atsiminimai, vizijos, apmąstymai. Vilnius: Margi Raštai. 2010, 19p.)
Balsuoti:
 4.8 (4)
Komentarai (0)
Aš labai kamavausi motinai nesant šalia. Nuo to laiko visada pajusdavau nepasitikėjimą išgirdęs žodį "meilė". Ilgus metus "moteris" man asocijuodavosi su įgimtu nepatikimumu. kita vertus, "tėvas" man reikšdavo patikimumą ir kartu bejėgiškumą. Tai pirmasis psichinis sutrikimas, su kuriuo susidūriau. Vėliau šį ankstyvą įspūdį teko peržiūrėti. Draugai, kuriais pasitikėjau, mane apvylė, tačiau moterimis, kuriomis nepasitikėjau, niekada nebuvau nusivylęs. 

(Jung, Carl Gustav. Atsiminimai, vizijos, apmąstymai. Vilnius: Margi Raštai. 2010, 23-24p.)
Balsuoti:
 2.8 (8)
Komentarai (0)
Tuo ankstyvuoju vaikystės laikotarpiu, bendraudamas su kaimo mokyklos draugais, padariau vieną atradimą: būdamas su jais, aš nutoldavau nuo savęs. Su draugais būdavau kitoks, nei būdamas vienas namuose. 

(Jung, Carl Gustav. Atsiminimai, vizijos, apmąstymai. Vilnius: Margi Raštai. 2010, 38p.)
Balsuoti:
 4.8 (8)
Komentarai (0)
Vis dėlto labiausiai mane erzindavo vienas principas, teigiantis, jog jei a = b, o b = c, tai a = c, nors pagal apibrėžimą aišku, kad a reiškia kažką kitą nei b, ir todėl, būdamas kitoks, negali būti tapatinamas su b, jau nekalbant apie c. Kai būdavo kalbama apie lygybę, ji reikšdavo, kad a = a, b = b ir t. t., o teiginys, jog a = b, man panėšėdavo į atvirą melą ar apgavystę ... Iki pat senatvės mane lydėjo stipri nuojauta, kad jei anuomet būčiau, kaip ir mano bendraklasiai, be pasipriešinimo pripažinęs teiginį, jog a = b arba saulė = mėnulis, šuo = katė ir t. t., tai matematika mane būtų mulkinusi iki tokio masto, kurį pradėjau suvokti tik dabar, būdamas aštuoniasdešimt trejų. 

(Jung, Carl Gustav. Atsiminimai, vizijos, apmąstymai. Vilnius: Margi Raštai. 2010, 50-51p.)
Balsuoti:
 5.0 (5)
Komentarai (0)
... mane atleido nuo piešimo pamokų remiantis pretekstu, esą aš visiškai nesugebu piešti. Viena vertus, tai mane nudžiugino, nes atsirado šiek tiek laisvo laiko, bet kita vertus, tai reiškė naują pralaimėjimą, - mat iš tiesų aš turėjau tam tikrų gebėjimų piešti, tik nežinojau, kad jie visiškai priklausė nuo mano emocijų. Galėdavau piešti tik tai, kas domindavo mano vaizduotę, o mokykloje mane vertė kopijuoti graikų dievybių nereginčiomis akimis atvaizdus. kadangi man nelabai sekėsi, mokytojas, matyt, pamanė, kad reikia kažko natūralistiškesnio, ir priešais pastatė ožio galvos piešinį. Ši užduotis galutinai mane sužlugdė, ir tai buvo mano piešimo pamokų pabaiga. 

(Jung, Carl Gustav. Atsiminimai, vizijos, apmąstymai. Vilnius: Margi Raštai. 2010, 51-52p.)
Balsuoti:
 5.0 (4)
Komentarai (0)
Vėliau motina pasakojo tuo metu mane dažnai buvus prislėgtą. tai ne visai tiesa. Tiksliau tariant, aš būdavau pasinėręs į savo paslapties apmąstymus. Tokiais momentais atsisėsdavau ant savo akmens ir, keistas dalykas, dvasiškai nusiramindavau. Jis išvaduodavo mane nuo bet kokių abejonių. Kai tik imdavau galvoti, jog esu akmuo, visi konfliktai liaudavosi. "Akmuo neturi jokių abejonių, jokios reikmės išsikalbėti, jis amžinas ir egzistuoja tūkstantmečius, - mąsčiau aš. - O aš - tik praeinantis reiškinys, lengvai pratrūkstantis pačiais įvairiausiais jausmais, tarytum ugnis, kuri greitai suliepsnoja, o po to užgęsta." Aš tebuvau savo jausmų suma, tačiau kita mano pusė buvo amžinasis akmuo. 

(Jung, Carl Gustav. Atsiminimai, vizijos, apmąstymai. Vilnius: Margi Raštai. 2010, 68p.)
Balsuoti:
 5.0 (3)
Komentarai (0)
Nenorėjau sutikti, kad panašumas į Dievą būdingas tik žmogui. Man netgi rodėsi, jog aukšti kalnai, upės, ežerai, gražūs medžiai, gėlės ir gyvūnai daug labiau atskleidžia Dievo esmę nei žmonės savo juokingais drabužiais, savo niekšybėmis, kvailystėmis, tuštybe, melagystėmis ir savo bjauria savimeile. Visas šias savybes pažinojau per daug gerai, jos glūdėjo manyje, asmenybėje nr. 1, mokinyje, gyvenančiame 1890 m. Vis dėlto greta egzistavo kita sritis tarytum šventykla. Kiekvienas į ją įžengęs neatpažįstamai pasikeisdavo, sustodavo apstulbęs regėdamas visatą ir pamiršęs save galėdavo tik stebėtis ir grožėtis. Štai čia gyveno tas "kitas", pažįstantis Dievą kaip nematomą, asmeninę ir kartu antasmeninę paslaptį. Čia niekas žmogaus nebeskyrė nuo Dievo. Čia iš tiesų atrodė, lyg žmogaus dvasia kartu su Dievu žvelgtų į kūriniją ... Kai likdavau vienas, galėdavau pasinerti į šią būseną. Tuomet jausdavausi esąs tikru žmogumi. Aš ieškodavau ramybės ir vienatvės, būdingos savo asmeniui nr. 2.
 

(Jung, Carl Gustav. Atsiminimai, vizijos, apmąstymai. Vilnius: Margi Raštai. 2010, 71-72p.)
Balsuoti:
 5.0 (5)
Komentarai (0)
Surasta: 69
  1 2 3 4 5   Sekantis