Nenorėjau sutikti, kad panašumas į Dievą būdingas tik žmogui. Man netgi rodėsi, jog aukšti kalnai, upės, ežerai, gražūs medžiai, gėlės ir gyvūnai daug labiau atskleidžia Dievo esmę nei žmonės savo juokingais drabužiais, savo niekšybėmis, kvailystėmis, tuštybe, melagystėmis ir savo bjauria savimeile. Visas šias savybes pažinojau per daug gerai, jos glūdėjo manyje, asmenybėje nr. 1, mokinyje, gyvenančiame 1890 m. Vis dėlto greta egzistavo kita sritis tarytum šventykla. Kiekvienas į ją įžengęs neatpažįstamai pasikeisdavo, sustodavo apstulbęs regėdamas visatą ir pamiršęs save galėdavo tik stebėtis ir grožėtis. Štai čia gyveno tas "kitas", pažįstantis Dievą kaip nematomą, asmeninę ir kartu antasmeninę paslaptį. Čia niekas žmogaus nebeskyrė nuo Dievo. Čia iš tiesų atrodė, lyg žmogaus dvasia kartu su Dievu žvelgtų į kūriniją ... Kai likdavau vienas, galėdavau pasinerti į šią būseną. Tuomet jausdavausi esąs tikru žmogumi. Aš ieškodavau ramybės ir vienatvės, būdingos savo asmeniui nr. 2.