Vis dėlto labiausiai mane erzindavo vienas principas, teigiantis, jog jei a = b, o b = c, tai a = c, nors pagal apibrėžimą aišku, kad a reiškia kažką kitą nei b, ir todėl, būdamas kitoks, negali būti tapatinamas su b, jau nekalbant apie c. Kai būdavo kalbama apie lygybę, ji reikšdavo, kad a = a, b = b ir t. t., o teiginys, jog a = b, man panėšėdavo į atvirą melą ar apgavystę ... Iki pat senatvės mane lydėjo stipri nuojauta, kad jei anuomet būčiau, kaip ir mano bendraklasiai, be pasipriešinimo pripažinęs teiginį, jog a = b arba saulė = mėnulis, šuo = katė ir t. t., tai matematika mane būtų mulkinusi iki tokio masto, kurį pradėjau suvokti tik dabar, būdamas aštuoniasdešimt trejų.