Vėliau motina pasakojo tuo metu mane dažnai buvus prislėgtą. tai ne visai tiesa. Tiksliau tariant, aš būdavau pasinėręs į savo paslapties apmąstymus. Tokiais momentais atsisėsdavau ant savo akmens ir, keistas dalykas, dvasiškai nusiramindavau. Jis išvaduodavo mane nuo bet kokių abejonių. Kai tik imdavau galvoti, jog esu akmuo, visi konfliktai liaudavosi. "Akmuo neturi jokių abejonių, jokios reikmės išsikalbėti, jis amžinas ir egzistuoja tūkstantmečius, - mąsčiau aš. - O aš - tik praeinantis reiškinys, lengvai pratrūkstantis pačiais įvairiausiais jausmais, tarytum ugnis, kuri greitai suliepsnoja, o po to užgęsta." Aš tebuvau savo jausmų suma, tačiau kita mano pusė buvo amžinasis akmuo.