Civilizacija

... kiekviena civilizacija yra kilusi iš keleto retai atnaujinamų pagrindinių idėjų. 

Ankstesnes civilizacijas sukurdavo ir plėtodavo nedidelė intelektualios aristokratijos grupė, o minia šio vaidmens dar niekada neatliko. Pastaroji gali tik naikinti. Miniai viešpataujant, visada įsivyrauja netvarka ir sumaištis. Civilizacija sukuria pastovias taisykles, įveda drausmę, instinktus suvaldo protu, numato ateities perspektyvą, palaiko aukštą kultūros lygį, o minia, palikta pati sau, šių sąlygų niekada nesukurs.  

Tikrosios istorinės permainos - ne tos, kurios stebina didybe ir prievarta. Vieninteliai svarbūs pokyčiai, atnaujinantys civilizaciją, yra pažiūrų, koncepcijų ir tikėjimų kaita. 

Gamta turi derintis su žmonių darbais. 

Civilizacijai diktuojant pažinimą, išmintis buvo iš jūsų pagrobta. Jūs pasirinkote žinias, kad užmirštumėte. Pažvelkite, viskas yra tarpusavyje susiję it gyvatė, įsikandusi sau uodegą. 

Ar nemanai, kad pačios seniausios bei išmintingiausios žmonių bendruomenės - valstybės ir tautos - labiausiai garbina dievus, o paties išmintingiausio amžiaus žmonės būna patys dievočiausi? 

Žmonės virto savo įrankių įrankiais. 

... civilizacija, gerindama mūsų namus, nepagerino žmonių, kurie turi juose gyventi. Ji sukūrė rūmus, bet ne taip paprasta sukurti taurius didikus ir karalius. 

Vadinamoje laukinėje būklėje kiekviena šeima turi savą pastogę, ne prastesnę už kitas, tenkinančią jos pagrindinius paprastus poreikius, tačiau, manau neperdėsiu, jei pasakysiu, kad nors paukščiai turi savo gūžtas, lapės - savo urvus, o laukiniai - savo vigvamus, šiuolaikinėje civilizuotoje visuomenėje ne daugiau kaip pusė šeimų turi savo pastogę. Dideliuose miestuose ir didmiesčiuose, kur civilizacija itin ryški, tie, kurie turi savo pastogę, sudaro labai mažą dalį. 

Gamtoje viskas nukreipta į vienybę. Gamtos evoliucija įrodo, jog procesas, kai pasaulis virsta mažu visuotiniu kaimu, neatsitiktinis. Tai natūralus civilizacijos vystymosi bendros harmonijos link etapas. Galiausiai susiformuos viena sistema, kurios visos dalys, bendradarbiaudamos dėl bendrų interesų, bus susiję tarpusavyje. Taip teigia biologė Elizabet Satoris, Pasaulio išminčių tarybos narė. Tokijo simpoziumo paskaitoje ji aiškino, kad kiekvieną evoliucijos procesą sudaro individualizacijos, konfliktų ir konkurencijos etapai, kol galiausiai individai susivienija į bendrą harmoningą sistemą.