Finkas, Eugenas

... žmogus yra ir pažeidžiamas, ir kartu apsaugotas. Jis nebesilaiko kaip gyvūnas gamtos prieglobstyje ir dar nėra laisvas kaip bekūnis angelas - jis yra į prigimtį įsprausta laisvė ... 

... mes ne tik tiesiog esame, paprastai, kaip augalas ir gyvūnas, bet ... stengiamės atrasti savo štai-būties "prasmę" ... norime suprasti, kam mes esame žemėje. Tai baisinga aistra, verčianti žmogų interpretuoti savo žemiškąjį gyvenimą, proto aistra. Ji yra mūsų didybės ir nelaimių šaltinis. Jokia gyva būtybė netrikdo savo gyvavimo keldama klausimą apie neaiškią savo buvimo šičia prasmę. Gyvūnas negali, o dievui nereikia klausti apie save. Bet koks žmogaus atsakymas į klausimą, kokia yra gyvenimo prasmė, reiškia "galutinio tikslo" nustatymą. Tiesa, dauguma žmonių to aiškiai ir nedviprasmiškai nepadaro; tačiau visą jų veikimą ir neveikimą visada valdo pagrindinis įsivaizdavimas, kas jiems yra "didžiausias gėris". Visi kasdieniai tikslai architektūriškai sukomponuoti ir nukreipti į galutinį tikslą - visi specialūs profesijų tikslai sutaria dėl to, koks turėtų būti paskutinis žmogaus apskritai tikslas.  

Žaidimas - viena pagrindinių visuomeninės egzistencijos galimybių. 

... iš kartos į kartą perduoti žaidimai dažniausiai yra kolektyvinės vaizduotės vaisiai, archetipų sielos gelmių susaistymai. Kai kurie naiviai atrodantys vaikų žaidimai - tai seniausių magiškų praktikų rudimentai. 

Didžiausi filosofijos klausimai ir problemos glūdi kasdieniškiausiuose žodžiuose ir dalykuose. 

Tomis savaitėmis, kai pasaulis švenčia Olimpines žaidynes, žmogaus žaidimas įgyja aukštesnę prasmę ir simbolinį spindesį. Jis tampa žmogiškumo ženklu; tūkstanteriopai aprašytas, išliaupsintas ir iškritikuotas, jis užvaldo milijonų sąmonę, suvienija taikiai besivaržančias tautas ir pateikia jaudinantį vyksmą arenose ir televizorių ekranuose. Žaidimas įtraukia visus - žaidėjus ir žiūrovus, verčia dalyvius, laikantis griežtos kovinės drausmės, siekti aukščiausių rezultatų, o žiūrovus džiūgauti dėl milimetrų ir sekundžių. 

Perdėm sutechnintos visuomenės civilizacijos aparatas slegia jame gyvenančius žmones. Jie mėgaujasi jo teikiamu komfortu ir nauda, bet kartu patiria tūkstanteriopus gamybos, vartojimo, santykių ir bendravimo taisyklių suvaržymus, kuriuos kiekvienam primeta racionali sistema.