... mes ne tik tiesiog esame, paprastai, kaip augalas ir gyvūnas, bet ... stengiamės atrasti savo štai-būties "prasmę" ... norime suprasti, kam mes esame žemėje. Tai baisinga aistra, verčianti žmogų interpretuoti savo žemiškąjį gyvenimą, proto aistra. Ji yra mūsų didybės ir nelaimių šaltinis. Jokia gyva būtybė netrikdo savo gyvavimo keldama klausimą apie neaiškią savo buvimo šičia prasmę. Gyvūnas negali, o dievui nereikia klausti apie save. Bet koks žmogaus atsakymas į klausimą, kokia yra gyvenimo prasmė, reiškia "galutinio tikslo" nustatymą. Tiesa, dauguma žmonių to aiškiai ir nedviprasmiškai nepadaro; tačiau visą jų veikimą ir neveikimą visada valdo pagrindinis įsivaizdavimas, kas jiems yra "didžiausias gėris". Visi kasdieniai tikslai architektūriškai sukomponuoti ir nukreipti į galutinį tikslą - visi specialūs profesijų tikslai sutaria dėl to, koks turėtų būti paskutinis žmogaus apskritai tikslas.