Civilizacija

... Kančią mirtingųjų
Pažinkit ir kaip juos, visai kvailus kadaise,
Protingus padariau, mąstyt pamokęs.
Aš ne žmonėms prikišti apie tai kalbėsiu,
Be to, ką jiems daviau, išaiškint noriu naudą.
Juk jie, žiūrėdami, anksčiau žiūrėjo veltui,
Taip pat klausydami, jie nieko negirdėjo.
Per ilgą laiką jie, kaip sapno vien šešėliai,
Daiktų gausybėje nebuvo susivokę.
Jie plytinių namų statyti nemokėjo,
Prieš saulę stovinčių, dailidės menas buvo
Jiems svetimas visai. Jie po žeme gyveno,
Kaip judrios skruzdėlės, tamsių urvų gelmėj.
Jiems trūko tikro ženklo, kad atskirt mokėtų
Pavasarį gėlėtą nuo žiemos ar vaisiais
Turtingo rudenio: nesąmoningai viską
Darydavo, kol aš žvaigždynų neparodžiau
Jiems užtekėjimo ir neaiškaus skendimo.
Taip pat skaičiavimą, visų menų puikiausią,
Ir raidžių sąryšį jiems tąsyk išradau.
Aš jiems padovanojau atmintį darbingą,
Tą Mūzų motiną, kuri sukūrė viską.
Uždėjau pirmas aš ir jungą gyvuliams,
Kur junglankiu tarnauja, kad savais kūnais
Jie pavaduotų žmones prie sunkų darbų.
Paklusnų atvedžiau aš prie vežimo žirgą,
Lyg papuošalą kokį turto prabangos.
Ir niekas, be manęs, jūreiviams neišrado
Vežėčių linasparnių, klaidžiojančių jūroj.
Tokių štai priemonių mirtingiems suradau.
[Prometėjas] 

Technika paklūsta veikimo optimizavimo principui: didinamas output (nauja informacija ir patobulinimai), mažinamas input (sunaudojama energija). 

... nesinaudojome nė vienu tų patogumų, kurie atsiradę pinigų, skaičių ir laiko apkvailintame ir apakintame pasaulyje nuskurdino žmogaus gyvenimą: visų pirma atsisakėme mechanizmų kaip geležinkeliai, laikrodžiai ir panašių. 

Mūsų civilizacija … aprūpina mus gausybe daiktų, padedančių prarasti ryšį su savimi. 

Kaimas yra tikrasis pasaulis sielai, taip kaip miestas yra pasaulis kūnui. 

Šiandien aiškiau nei bet kada matyti, kad mums visiems gresiantis pavojus kyla ne iš gamtos, o iš žmonių, iš kiekvieno atskirai ir iš visų kartu. Žmogaus proto aptemimas sudaro didžiausią pavojų! Viskas priklauso nuo to, ar mūsų psichika teisingai funkcionuoja. Jei tam tikri žmonės šiandien pamestų protą, vandenilinė bomba iš tiesų galėtų sprogti! 

Tai, ką vadiname kolonizacija, misijomis, civilizacijios skleidimu ir t. t., turi ir kitą veidą - plėšraus paukščio, atidžiai, su žiauriu ryžtu akimis sekančio toli esančią auką; veidą, kuris labiau tiktų piratų ir plėšikų padermei. Visus erelius bei kitus plėšrūnus, puošiančius mūsų herbus, laikau taikliais psichologiniais mūsų tikrosios prigimties atspindžiais.  

Žinios mūsų nepraturtina, o vis labiau atitolina nuo mistinio pasaulio, kuriam mes kadaise priklausėme. 

... vis gausėjo nerimo ir abejonės požymių, kol baigiantis antrajam tūkstantmečiui ėmė ryškėti pasaulinės katastrofos, t. y. pirmiausia grėsmės sąmonei, paveikslas. Šią grėsmę įkūnija gigantomanija, tai yra sąmonės puikybė: "Nėra nieko, kas pranoktų žmogų ir jo darbus". Šitaip buvo prarasta ... išsipildančios pilnatvės vizija. 

Tiesa, šiandieninė politinė padėtis, o taip pat baisūs, netgi demoniški mokslo laimėjimai mums kelia slaptą šiurpą ir neaiškias nuojautas, tačiau mes nežinome ką daryti, ir tik labai mažai kas padaro išvadą, kad šį kartą pavojuje atsidūrė seniai pamiršta žmogaus siela.