Šitie nauji gestai Rodiną ypač domino. Jie buvo nekantrūs. Kaip žmogus, ilgai ieškąs kokio daikto, vis labiau trinka, darosi vis labiau išsiblaškęs, vis labiau skuba ir viską aplink save griauna, suversdamas kupetą daiktų, kuriuos jis ištraukia iš jųjų tvarkos lyg mėgindamas priversti ir juos drauge ieškoti, taip ir gestai žmonijos, negalinčios atrasti savo prasmės, pasidarė nekantresni, nervingesni, skubresni ir staigesni. O visi sujaukti būties klausimai metosi aplink ją. tačiau, kita vertus, jos judesiai sykiu pasidarę ir ne tokie tvirti. Jie nebeturi to gimnastinio ir ryžtingo tiesumo, su kuriuo viską stvėrė abkstesni žmonės. Jie nebepanašūs į tuos judesius, kurie saugomi senose skulptūrose, į tuos gestus, kur svarbūs buvo tiktai pradžios ir pabaigos taškai. Tarp tų dviejų paprastų momentų įsiterpė nesuskaitoma gausybė perėjimų, ir pasirodė, kad kaip tik tose tarpinėse būklėse vyksta šiandieninio žmogaus gyvenimas, jo veikla ir jo nesugebėjimas veikti.