Auguste Rodin

Šitie nauji gestai Rodiną ypač domino. Jie buvo nekantrūs. Kaip žmogus, ilgai ieškąs kokio daikto, vis labiau trinka, darosi vis labiau išsiblaškęs, vis labiau skuba ir viską aplink save griauna, suversdamas kupetą daiktų, kuriuos jis ištraukia iš jųjų tvarkos lyg mėgindamas priversti ir juos drauge ieškoti, taip ir gestai žmonijos, negalinčios atrasti savo prasmės, pasidarė nekantresni, nervingesni, skubresni ir staigesni. O visi sujaukti būties klausimai metosi aplink ją. tačiau, kita vertus, jos judesiai sykiu pasidarę ir ne tokie tvirti. Jie nebeturi to gimnastinio ir ryžtingo tiesumo, su kuriuo viską stvėrė abkstesni žmonės. Jie nebepanašūs į tuos judesius, kurie saugomi senose skulptūrose, į tuos gestus, kur svarbūs buvo tiktai pradžios ir pabaigos taškai. Tarp tų dviejų paprastų momentų įsiterpė nesuskaitoma gausybė perėjimų, ir pasirodė, kad kaip tik tose tarpinėse būklėse vyksta šiandieninio žmogaus gyvenimas, jo veikla ir jo nesugebėjimas veikti.  

Žmogus, pakyląs naktį ir tyliai einąs pas kitą žmogų, yra lyg lobio ieškotojas, mėginąs lyčių sankryžoje iškasti tokią būtiną didžiąją laimę. Ir visuose ištvirkavimuose, visuose gamtai priešinguose iškrypimuose, visuose tuose desperatiškuose ir žlugusiuose mėginimuose atrasti amžiną būties prasmę esama dalelės to ilgesio, kuris gimdo didžius poetus. Čia žmonijos alkis pranoksta ją pačią. Čia tiesiasi rankos į amžinybę. Čia akys veriasi, žvelgia į mirtį ir jos nebijo; čia skleidžiasi beviltiškas didvyriškumas, kurio šlovė ateina ir praeina lyg šypsnys, pražysta ir nuvysta rožė. Čia esama geismo audrų ir lūkesčių štilio; čia esama svajų, tampančių darbais, ištirpusių svajose. Čia nelyg milžiniškuose lošimo namuose laimimas arba pralošiamas jėgų kapitalas. 

Rodinas buvo vienišas iki išgarsėdamas, o atėjęs išgarsėjimas padarė jį, ko gera, dar vienišesnį.