Žmogus, pakyląs naktį ir tyliai einąs pas kitą žmogų, yra lyg lobio ieškotojas, mėginąs lyčių sankryžoje iškasti tokią būtiną didžiąją laimę. Ir visuose ištvirkavimuose, visuose gamtai priešinguose iškrypimuose, visuose tuose desperatiškuose ir žlugusiuose mėginimuose atrasti amžiną būties prasmę esama dalelės to ilgesio, kuris gimdo didžius poetus. Čia žmonijos alkis pranoksta ją pačią. Čia tiesiasi rankos į amžinybę. Čia akys veriasi, žvelgia į mirtį ir jos nebijo; čia skleidžiasi beviltiškas didvyriškumas, kurio šlovė ateina ir praeina lyg šypsnys, pražysta ir nuvysta rožė. Čia esama geismo audrų ir lūkesčių štilio; čia esama svajų, tampančių darbais, ištirpusių svajose. Čia nelyg milžiniškuose lošimo namuose laimimas arba pralošiamas jėgų kapitalas.