Mes visi turime tą patį Dievą. Vieną dieną žmonės šiame mažyčiame žemės rutulyje liausis keikę, žeidę ir žudę vienas kitą, ir suvoks, kad mes visi priklausome tai pačiai montažo linijai it mašinos, kad ir kaip skirtųsi mūsų sparnai, ratai ar dažų spalva. Mes visi esame tikri broliai ir seserys. Mes visi liejame ašaras, visi šypsomės, visi jaučiame skausmą, visi išalkstame. Nė vienas negalime priglausti galvos prie pagalvės naktį be vilties, kad kitą dieną ištiesime ranką kitai žmogiškai būtybei. Net ir tai, kas atrodo nereikšminga, kaip apsikabinimas, - jei neturi su kuo dalintis jausmais, - gali būti brangi dovana.