Kūryba

... ar gali būti didesnis pažeminimas rašytojui, mąstytojui, menininkui nei užsitarnauti palikuonių pagarbą ne tuo, kas jam pačiam buvo brangiausia, ką savaisiais kūriniais siekė apginti? 

Laimingų pasakų ne visada įdomu klausytis, bet visada norisi į jas patekti. Įdomu kokioje pasakoje atsidūrėme mes. 

... kodėl menininkai neretai atrodo tarsi pusiau žmonės, o jų sukurti personažai nepaneigiamai gyvastingesni. Nustebintas mano klausimo Leo pažvelgė į mane. Paleido tankose laikytą puodelį ir tarė:
- Ir motinoms taip būna. Jos pagimdo kūdikius, atiduoda jiems su savo pienu grožį ir jėgą, opačios tampa nebeišvaizdžios ir niekam nerūpi.
- Liūdna baigtis, - pasakiau aš, tiesą sakant, apie tai daug negalvodamas.
- Manau, ne liūdnesnė nei daugelio kitų, - pasakė Leo. - Gal būt liūdna, bet kartu ir graži. To reikalauja įstatymas.
- Įstatymas? - paklausiai aš smalsiai. - Koks įstatymas, Leo?
- Tarnavimo įstatymas. Kas nori ilgai gyventi, turi tarnauti. O kas nori valdyti, tas gyvena neilgai.
- Bet kodėl gi daugelis veržiasi valdyti?
- Todėl, kad nežino to įstatymo. Tik nedaugelis yra gimę valdyti, ir jiems tai netrukdo likti žvaliems ir sveikiems. Tačiau kitų, tų, kurie valdyti veržiasi dėl karjeros, laukia vienas galas - niekas.
- Koks niekas, Leo?
- Pavyzdžiui, sanatorija. 

Kiekvienas iš mūsų į savo kūrinį įdeda dalį savęs. 

Čanų auklėtojai mokė: Jeigu tu nori valgyti - valgyk. Jeigu tu nori miego - miegok". Apie aukščiausią poezijos prasmę sakoma: "Aprašydamas tai, ką matai prieš save, kalbėk paprastais žodžiais". Didžiausias kilnumas yra didžiausiame paprastume. Didžiausias sunkumas slypi didžiausiame lengvume. Tas, kuris apsėstas idėjų, tolimas nuo tiesos, o tas, kuris negudragalviauja, arti jos. 

Visa meno ir literatūros istorija rodo, kad nuostabiausi žmogaus dvasios kūriniai beveik visuomet būdavo sutinkami nepalankiai ir tol likdavo pasmerkti, kol atsirasdavo šviesesnių protų, ir šiems jie atsiverdavo; tada tie išmaningi, naujų galimybių žmonės iškeldavo tų kūrinių vertę iki tokios aukštumos, kurioje jie paskui, taip išgarsėję, likdavo visam laikui. 

Oras, kuris palaiko gyvybę, kuris būtinas židinio liepsnai, matuojamas ne keliais galonais, o visos atmosferos kiekiu. Ir todėl iškilių poetų - Homero, Chaucerio, Shakespeare'o ir Raphaelio - kūryboje neegzistavo jokių ribų, tik gyvenimo laikinumas, jie buvo veidrodis, nešamas gatve, pasirengęs atspindėti kiekvieno daikto vaizdinį. 

Taigi išlieka tos nepaprastos vaizduotės sukurtos knygos, kurios patvirtina tiesą, kad rašytojas turi remtis gamta ir ja naudotis kaip savo darbo priemone arba interpretuoti. Visi posmai arba frazės, apdovanotos šia savybe, užtikrins sau nemirtingumą. 

Dar pridurtina, kad sunkumas pasidabinti šlovės vainiku už kūrinius yra atvirkščiai proporcingas kūrinių vartotojų skaičiui - dėl lengvai suprantamų priežasčių. Todėl kur kas sunkiau pelnyti šlovę pamokomais kūriniais nei tokiais, kurie skirti pramogai. Bet visų sunkiausia - filosofams, nes jų veikaluose slypinti išmintis neturi garantijų, be to, iš jos neišpeši medžiaginės naudos ... 

Į viršūnę žmonės įkopia įvairiai. Tačiau, kad ir kas būtum, pasiekęs viršūnę, tik riedėsi nuo kalno žemyn. Šito sustabdyti dar niekam nepavyko. Blogiausia, kad niekad nežinai, ar tą viršūnę jau pasiekei. Manai vis dar kopiąs į viršų, o pasirodo, kad jau perkirtai lemtingą ribą. Niekas tavęs neįspės. Yra žmonių, kurie dvylikos metų užlekia į viršūnę, o paskui visą gyvenimą kenčia nuobodulį. Kiti neišsisemia iki mirties; yra tokių, kurie miršta viršūnėje. Poetai ir kompozitoriai gyvena tarsi apsėsti, taip save nualina, jog numiršta tesaulaukę trisdešimties. Dar yra tokių kaip Pikasas, kuris ir aštuoniasdešimt perkopęs nepaliovė stebinti savo darbais.
Na, o aš pats?