Kelionė į Rytų šalį

Visa pasaulio istorija man dažnai primena ne ką kitą, o knygelę su paveikslėliais, iliustruojančiais stipriausią ir akliausią žmonijos troškimą - užmiršti. Argi draudimais, nutylėjimais ir patyčiomis kiekviena karta nenaikina kaip tik to, kas ankstesnei kartai atrodė svarbiausia? 

... nesinaudojome nė vienu tų patogumų, kurie atsiradę pinigų, skaičių ir laiko apkvailintame ir apakintame pasaulyje nuskurdino žmogaus gyvenimą: visų pirma atsisakėme mechanizmų kaip geležinkeliai, laikrodžiai ir panašių. 

Kai dingsta kas nors brangaus ir nepakeičiamo, jaučiamės lyg pabudę iš sapno. 

... kodėl menininkai neretai atrodo tarsi pusiau žmonės, o jų sukurti personažai nepaneigiamai gyvastingesni. Nustebintas mano klausimo Leo pažvelgė į mane. Paleido tankose laikytą puodelį ir tarė:
- Ir motinoms taip būna. Jos pagimdo kūdikius, atiduoda jiems su savo pienu grožį ir jėgą, opačios tampa nebeišvaizdžios ir niekam nerūpi.
- Liūdna baigtis, - pasakiau aš, tiesą sakant, apie tai daug negalvodamas.
- Manau, ne liūdnesnė nei daugelio kitų, - pasakė Leo. - Gal būt liūdna, bet kartu ir graži. To reikalauja įstatymas.
- Įstatymas? - paklausiai aš smalsiai. - Koks įstatymas, Leo?
- Tarnavimo įstatymas. Kas nori ilgai gyventi, turi tarnauti. O kas nori valdyti, tas gyvena neilgai.
- Bet kodėl gi daugelis veržiasi valdyti?
- Todėl, kad nežino to įstatymo. Tik nedaugelis yra gimę valdyti, ir jiems tai netrukdo likti žvaliems ir sveikiems. Tačiau kitų, tų, kurie valdyti veržiasi dėl karjeros, laukia vienas galas - niekas.
- Koks niekas, Leo?
- Pavyzdžiui, sanatorija. 

Kad atsirastų kažkas panašaus į sąryšį, priežastingumą, prasmę, kad apskritai žemėje kas nors galėtų tapti pasakojimo objektu, metraštininkas priverstas išgalvoti vienijantį centrą: herojų, liaudį, idėją, ir visa, kas tikrovėje atsitiko anonimiškai, priskirti šitam įsivaizduojamam centrui. 

Jūs taip susisielojęs ir taip skubate, - pasakė jis raminamai. - Tai nepuošia. Tik iškreipia veidą ir sukelia ligas. Verčiau mudu eikime lėtai, visai lėtai, tatai geriausiai ramina. O dar keli lietaus lašai - nuostabu, tiesa? Tarsi odekolonas iš dangaus. 

... neviltis yra kiekvieno rimto mėginimo suprasti ir pateisinti žmogaus gyvenimą rezultatas. Neviltis - kiekvieno rimto mėginimo įveikti būtį ir dorai, teisingai ir protingai atsiliepti į jos reikalavimus rezultatas. Viename nevilties krašte gyvena vaikai, kitame - pabudusieji.