Nesigailiu kančios akimirkų, nešioju savo randus lyg medalius, žinau, jog laisvės kaina didelė, tokia didelė kaip vergovės; vienintelis skirtumas, kad už ją moki su malonumu, su šypsena, net kai ta šypsena pro ašaras. 
Coelho, Paulo
 


Paieška:

YouTube
Citata

Citata

... kodėl menininkai neretai atrodo tarsi pusiau žmonės, o jų sukurti personažai nepaneigiamai gyvastingesni. Nustebintas mano klausimo Leo pažvelgė į mane. Paleido tankose laikytą puodelį ir tarė:
- Ir motinoms taip būna. Jos pagimdo kūdikius, atiduoda jiems su savo pienu grožį ir jėgą, opačios tampa nebeišvaizdžios ir niekam nerūpi.
- Liūdna baigtis, - pasakiau aš, tiesą sakant, apie tai daug negalvodamas.
- Manau, ne liūdnesnė nei daugelio kitų, - pasakė Leo. - Gal būt liūdna, bet kartu ir graži. To reikalauja įstatymas.
- Įstatymas? - paklausiai aš smalsiai. - Koks įstatymas, Leo?
- Tarnavimo įstatymas. Kas nori ilgai gyventi, turi tarnauti. O kas nori valdyti, tas gyvena neilgai.
- Bet kodėl gi daugelis veržiasi valdyti?
- Todėl, kad nežino to įstatymo. Tik nedaugelis yra gimę valdyti, ir jiems tai netrukdo likti žvaliems ir sveikiems. Tačiau kitų, tų, kurie valdyti veržiasi dėl karjeros, laukia vienas galas - niekas.
- Koks niekas, Leo?
- Pavyzdžiui, sanatorija. 

(Hesė, Hermanas. Kelionė į Rytų šalį. Kaunas: Trigrama. 2014, 32-33p.)
Balsuoti:
 2.5 (4)
Komentarai (0)

Komentarai

Vardas:
Tekstas:
Įrašykite skaičius: